Mus vis kas nors ištinka. Dažniausiai ištinka kasdienybė- pilka rutina, vyniojanti vienodas dienas, lyg siūlų kamuolį, pirmadienis/penktadienis, 1-15-29.... Tas pats per tą patį, beveik minučių tikslumu. Ir nuobodu ir saugu, žinai kas laukia ryt, kas po savaitės. Bet netrūkus atsiranda jausmas, kad kažką prarandi, kažko nepatiri ir jis pradeda smaugti, auga ir didėja, kol pasiryžti kažką keisti. Arba, ištinka nesėkmė. Virtinė nesėkmių (kam naujiena, kad nelaimė po vieną nevaikšto?). Viena, antra, sukelia erzelį, septinta- isteriką, o paskui jau lyg ir apsipranti, atseit, nieko naujo- bukas toks jausmas įsijungia, tikriausiai tam, kad apsaugotu smegenis nuo perkaitimo:) Ir tada ateina diena, kai ištinka stebuklas. Ir ne kokia tai mistinė abrakadabra, o realių žmonių sukurtas stebuklas, išraunantis iš tos nelaimių virtinės. Galbūt to ir tereikėjo- pradėti šypsotis, kad negandos, nebepenimos niurzgėjimo, spruktų šalin. Aš Martukui vis kartoju- šypsena stipriausias ginklas- erzina, ne siusk, o šypsokis, pamatysi, nugalėtojas būsi! Ir padeda:) Jis šypsosi, o erzintojas dar numetęs kelis riebius apibūdinimus apie jo reakciją, atsimuša į žaismingas duobutes skruostuose ir cimpina šalin, savo nepasiekęs:)
Vakar, penktadienį tryliktą, buvo ta diena, kai mus ištiko stebuklas. Mistinė diena tokiam netikėtumui:) Kažkoks dėsningumas,kad gruodžio mėnesį vis užstringam.
Ir perniai tas pats, ir šiemet... Gal taip reikia, kad šventės saldesnės būtų, nes iki jų viskas susistyguoja:) Iš pradžių sulūžo vonios grindys. Taip taip, jos pasirodo irgi ne amžinos. Ir žinau kodėl- iš pavydo, nes vonia vienintelė neremontuota liko. Dabar klozetas stovi tiesiai, kriauklė jau gerai pasvirus, o į dušo kabina lipam, kaip į liftą, tikėdamiesi nepavažiuot aukštu žemiau :D Tokia, ganėtinai keista anų metų statyba- pamatai, smėlis, 20 cm oro tarpas ir grindinės lentos. Nedaug trūksta, kad iš dušo kabinos išlipsim ant balto smėliuko, na kuo ne atostogos Havajuose :D Šalia stovinti skalbyklė, grežimo metu, šokinėja, kaip paauglys į akis :))) Tada, jei nėra Rimvydo namie ir jis jos savo stipria letena neprispaudžia, prie linksmybių aš jungiuosi, užsėdu savo storąją, kad kūno svoriu nors kiek ją sutramdyti ir, kaip ant kokio neprajodinėto arklio bandau išsilaikyti- kas ką :D Tokios tad, namų šeimininkės linksmybės :D
Namų šeimininko kitos- sugedo mašina, o jis be jos, kaip be rankų. Skaudžiai, su trim bjauriai nuliais. Kai išsikapstėm,po poros savaitėlių, ji apvirto. Rimvydas su vyresniais berniukais važiavo, ačiū Die lėtai- visi sveiki, tik Augustas kelis guzus įsistatė, Klaidas pilnas ausis stiklų prisikimšo (nė vienas neįpjovė- va čia tai laimės kūdikis!), bet mašina, kaip koks senas briedis pavasarį, kad ragus nusimeta, atsikratė stiklų, stopų, žibintų ir veidrodėlių :) Sekančią diena Rimvydo telefonas sugedo, dingo visi kontaktai, oi, dar dabar toks isteriškas juokas iš jo, aukščiau minėtos, bukos reakcijos- NA, KAS DAR ? :D Kadangi , jis tą virtinę pradėjo mėnesiu anksčiau, kai likimas, kaip kažkokią gyvenimo pamoką, suvedė su bendradarbiu, bjauriai jį išdūrusiu, dėl ko ne tik finansiškai nukentėjo, bet ir reputaciją prieš kelis klientus susigadino (kas buvo daug skaudžiau, pažadėti ir neištesėti, mano meistrui, peilis į nugarą) Bet Viktorija gerai sako, kas mūsų nenužudo, tas sustiprina:) O stipriausias pasirodė Martukas. Grįždamas iš mokyklos užsuko į "Norfą", daviau spektakliukui pinigų ir liko didelis Litas:) Įsidėjo į spintelę kuprinę, apsiprekino, grįžo, įkišo raktą į spintelę ir apsigalvojo- apsisuko į saldainių skyrių, likusių centukų išleisti (finansinės operacijos su Litu visada labai sudėtingos ir reikalaujančios rimtų sprendimų:) ) O tada nelaimė- pamatė, kad spintelė tuščia ir kuprinės nė kvapo.... Toliau jau reiktų pasakoti jo žodžiais. -
Negalėjau savo akimis patikėti, kad kuprinės nėra. Mano kuprinės! Rankos drebėti pradėjo, apsiverkiau iš karto. Paskui pagalvojau, kad kol verksiu vagis pabėgs, ir nusišluostęs ašaras išėjau pagalbos ieškoti- pavaikščiojau po parduotuvę policininko ieškodamas, nėra, tada matau durys ir parašyta ap-sau-ga. Pasibeldžiau, užėjau ir sakau- laba diena, mane apvogė. Kietas mažius, ar ne:))) Mažiausiai 10 pažįstamų septynmečių būtų raudodami pas mamytę parbėgę, o jis savo reikalus pats susitvarkė:) Sako,
kalbėdamas su apsauginiu vėl apsiverkiau, paskui dar kartelį, kai pardavėja ramint pradėjo. Tada pirkėjai dar ramino ir visi dairėsi, ar vagies nepamatys. Vagies nerado, policija peržiūrėjusi kamerų įrašus atpažino vietinį valkatėlę, be pastovios gyvenamosios vietos. O Marčius susirgo, tikriausiai dėl streso, porą dienų laikėsi temperatūra virš 38 (nei slogos, nei kosulio, jokių simptomų daugiau), numušu ir vėl aukštyn- kliedėjo vis, blaškėsi, policijos šaukėsi. Dičkiai kalbėjo, kad su mielu noru su juo vietomis būtų pasikeitę, pavogta kuprinė su neparuoštais namų darbais, taigi kas gali būt geriau :))) O mažius pergyveno siaubingai.... Pasiguodžiau vagyste Facebooke draugams (na ir pasigyriau tuo pačiu, savo savarankišku žiogu) ir prisikalbėjau. Įvyko suokalbis ir man nežinant, draugiški nykštukai, surinko ir pervedė pinigėlius naujai kuprinei... O kuprinė tą dieną ir atsirado (Martukas pasakė, kad Kalėdų senelis viską sutvarkė-
toks metų laikas, kai senelis teisybę pasaulyje atstato) . Kažkokia moteris ją prie upės rado ir mokyklon nunešė:) Ir taip jau išėjo, kad nykštukai vargo ir stengėsi be reikalo. O aš, pusdienį pražliumbiau dėl netikėtumo, dėl to dėmesio kurį gavau, dėl to, kad tiek daug žmonių mane myli.... Ir supratau, kad gerumas kerta per smegeninę dar stipriau nei nesėkmės. Jaučiausi apgirtusi nuo jausmų sumaišties, lyg kokiam kosmose- viskas sukasi aplinkui, o aš negaliu pajudėti. Buvo ir gėda (geriau 100 kartų duoti, nei kartą gauti, toks mūdnas, jausmas, kad nesi vertas) ir pikta kažkiek, kad aplamai zirziau eteryje, ir šilta, ir gūzas gerklėje, kad tiek žmonių apie mus galvoja. Sakau, kosmosas:) Šiandien tai jau net protauti sugebu, vakar ištisai ašarojau ir vaikščiojau iš kampo į kampą vietos nerasdama:) O dabar švenčiam:) Draugų dieną:) Susitvarkėm namus, pasipuošėm eglutę, prisipirkom skanumynų ir visi vaikai gavo po dovanėlę, to, ko seniai norėjo. Akiplėšiškai sakau- Kalėdos pas mus šiandien, simboliškai su "Vienu namuose" per tv:) O aš, lepinsiuos švente viena:) Užsidarysiu miegamajam su Knyga. Knygų neskaičiau, nemeluoju, nuo rugsėjo mėnesio gal. Toks metas, kad laiko joms neturiu. Bet ne šiandien- šiandien šventė:) Išvyniojau Rasos atsiųstą dovaną, perskaičiau mielą atviruką, pasidalinom saldainius ir gardžiai suvalgėme jos žvejo skaniausiai ruoštą žuvį (Rasyt, nepatikėsi, nuo perniai jos skoni pamenu!) ir skaitysiu jos knygą. Pavydėkit! Ir suskubkite rašyti Kalėdų seneliui laišką, kad jus suptų tokie žmonės, kaip mane! Aš jus myliu:) Gražaus laukimo:)))
