Mano vaikai labai savarankiški. Manau labai labai svarbu auklėti, taip, kad niekam nereiktu sekioti iš paskos ir maitinti šaukšteliu. Visu pirma tam, kad vaikas jaustųsi kietas ir viską galintis, dar todėl, kad mamai nukristu koks 50 procentų rūpestėlių, o ir po galais, juk auginu kažkam vyrus ir žmoną:) Dar prieš du metus, kai didieji buvo 9-11 metų (jetau, kokie dar mažiukai žvelgiant iš šių dienų...) pradėjom programą "iki Kalėdų penki patiekalai, po Kalėdų iki vasaros, dar penki". Galu gale kas žino, namie augo lėliukas, o jei tfu tfu tfu į ligoninė man su juo tektu gultis, tėtukas dirbt turi, o močiutei visų trijų neužkrausi. Žodžiu pradėjome nuo virtų keptų kiaušinių (ir kuo ne patiekalas, turiu kelias drauges kurių vyrai toje stadijoje ir užstrigo:D), paskui makaronai, košių virimas, blynų kepimas-aukštesnėje pakopoje ir tešlos užmaišymas:))) Dabar jau Rimgailė verda nuostabias sriubas, o berniukai iš paruošto faršo be problemų išsikepa kotletukų ir išsiverda bulvių košės prie jų:) Galite rikiuotis į eiles prie žentų ir marčios:D Martukas irgi šaunuolis, va mums dar miegant ryte išalkęs užsitepa sumuštinį, duonos riekę ir didžiąją dalį stalo storai užmozoja sviestu:)))
Retsykiais aš būnu bjauri ir tuos reikalus, kurie turėtu būti dar mamos tvarkomi, tiesiog perduodu pačiam reikalų turėtojui.Kad ir vėlavimas. Rimgailė pradinėse klasėse labai mergaitiškai kuisdavosi rytais. Mano bandymai ją paraginti baigdavosi barniais, abiejų sugadinta nuotaika. Keldavosi visi vienodai, o ji iš namų išsiruošdavo jau tada, kai mes su berniukais jau būdavom pakeliui į mokyklą-darželį-darbą. Neiškentusi paprasčiausiai palikau su tuo tvarkytis jai pačiai. Jei tau smagu vėluoti, prašom, o aš darbe turiu būt laiku, pakeliui dar Vaiką pristačiusi daržiukan. Ir susitvarkė, kelis kartus neberaginama liko be pusryčių, kelis-gerai pavėlavusi į pirmąją pamoką, bet kai suprato, kad tai jos problema tikrai puikiai susirikiavo ryto darbelius ir susitvarkydavo laiku:)
Reikalui esant, mano dičkiai nueina vieni į polikliniką tech. apžiūros. Tiesiog kol dirbau, negalėjau kada reikdavo pasiimti laisvo pusdienio ir teko patiems kapstytis. Dabar jau tai irgi perkopti kalnai-Augustas sako, dantukas prakiuro, užrašyk pas odontologą ir nueina susitaisyt vienas, o Klaidas su Rimgaile suskaudus gerklei keliauja vieni be manęs į polikliniką. Pasisiūlius eit kartu nustebę klausia, o ką tu ten veiksi:) Arba jie jau užaugo (siaubas), arba jie tiesiog jaučia, kad jiems nebereikia mano sijono:) Ir nors galbūt iš šalies tikriausiai atrodau nerūpestinga mama, bet be galo didžiuojuosi savo jaunimėliu, kad jie nemato problemos kažką padaryti be tėvų pagalbos. Ir slapčia gailiu draugės kuri kremtasi, kad pailgėjus darbo laikui jos mažyliai ( dvylikos-keturiolikos) metų lieka be priežiūros ir šiltų pietų.
Nors iš tiesų tai reiktu prisipažinti, kad esu žiauri tinginė ir man begėdiškai smagu, kad galiu permesti vakarienę kažkam kitam:)))
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą