Lauko baldai

Leidžiu eterin naują rubriką- Rimvydo namų darbus:)  Nes po kelių dienų norėsiu su jumis pasidžiaugti, kokią superinę, išsvajotą ir (kaip jis sako) nusipelnytą gimtadienio dovaną gausiu. O dovanos jo visada ispūdingos, ilgai derinamos, ilgai gaminamos ir  ilgai naudojamos:) Štai, kaip buvau pasveikinta 33 gimtadienio proga:) Prie šio sodybos stalo pusryčiaujame, geriame pokaičio kavą, vakarojame su draugais, plepame, kutenamės...... 

                                               Truputis reklamos, komplimentų ir dėmesio jam:)

Sodybos virtuvė

Pagaliau turiu virtuvę!!!Kolkas ji baisi (nors turint uomenyje mano sugebėjimą esamu momentu matyti aplinką tokia, kokia ji bus po metų, tai nieko baisaus joje nėra) , dar bus cackinama, dailinama ir rekonstruota iš iki kaulo įgrisusius sovietinės į išsvajotą sodybietišką:))) Tiesiog iš namu atsivežėm senus baldus (jėga, pagaliau jais atsikračiau! ) ir apgyvendinom juos daržinėje. Namuose atsilaisvino vieta naujiems, gražiems, Rimvydo gamintiems (naują buitinę techniką jau susipirkom, tereikia susitaupyt pinigėlių furnitūrai ir padaryt abra-kadabra, kad Rimvydas turėtu laiko juos pagaminti). Dabar svarbiausia, kad turiu virtuvę, čia, sodyboje, nes iki šiol daržinėje testovėjo trys dideli stalai (pirmais sodybos turėjimo metais Rimvydas sukalė stalo kojas ir ant jų pritvirtino senas duris. Vaizdelis stalų nelabai koks buvo, bet niekas jo nematę, nes turiu daug baltų ir močiutės siuvinėtų staltiesių:) Taigi iškeičiau stalą nukrautą dėžėmis su puodais, įrankiais, visokais virtuviniais techniniais stebuklais į normalaus aukščio stalviršį su spintelėm. Ir, svarbiausia, turiu SALĄ!!! Kol kas, tai tiesiog senos durys (šlovė senoms durims:DDD) ant trijų spintelių, bet savo funkciją atlieka puikiai- turiu DAUG vietos pjaustyti, dėlioti produktus, tiek daug, kad galiu tai daryti su kompanija (mūsų su Rimvydu komandinis kepsnelių fotoreportažas sekančiame pasakojime) Dabar tereikia sulaukti kito etapo-naujų durelių bei stalviršių ir pūsiu dulkes nuo nenaudojamų receptų knygų- įkvėpimas gaminti didėja proporcingai nuo to kur ir kokioje aplinkoje tai darai:)))

Tvartukas

Vadinkime daiktus tikrais vardais-tvartas yra tvartas. Taigi jei taip iš dūšios, tai visą vasarą mes pramiegam tvarte ir pravalgom daržinėje:))) Tiesa tvartukas, galiu lažintis, pats mieliausias Lietuvoje, o ir mes visai nieko tokie gyvuliokai:D
Tvartukas sodyboje pats jauniausias, pastatas, turiu omenyje. Ir jam pirmam teko garbė prisikelti naujam gyvenimui. Pirmiausiai teko išnešti kalną senienų, išlupti gardus, išlaužti supuvusias grindis, kvepiančias lubas, o nuo viršaus kalnus šieno ir žiurkių spyrelių...Tada nušveičiau stooorai apšiktas (vadinkime daiktus tikrais vardais) sienas ir perleidau estafetę Rimvydui. Jis ten galima sakyti ir žiemojo, du mėnesius kasdien, kaip į darbą.... Griovė, pjovė, statė.....

Aš dirbau, ir kelis kartus per dieną skambinau klausinėti, ką dabar darai, kiek padarei, kaip atrodo:D Maniakė tikra, bet tiesiog visos mintys ten buvo, juk pirmi namai kuriuos kūrėme tokius, kokių norėjome.... Visos šitos foto darytos telefonu, vakarais nuvirtę lovon po kelis kartus žiūrėjom ir svajojom, kaip bus gražu...kažkada.....
Tiesa, šiame etape ir aš pasižymėjau, per mamadienius (kam gi daugiau jie skirti-statyboms žinoma:D) sienoje iškalinėjai nišas. Kūjis svėrė gal pusė tiek, kiek aš, pakelt dar pakeldavau, užsimot užsimodavau, bet smūgiui jėgų jau nelikdavo:D Rimvydas, mano stenėjimų ir dūsavimų neapsikentęs, paėmęs, vienu smūgiu, kelias plytas iškirsdavo, o aš išdidžiai jį pačiupusi iš jo rankų-nelysk, galiu ir pati, vėl keldavau ir švelnučiu kaukš vos kelis trupinėlius nudauždavau:D Bet vis vien-oficialiai, nišos mano nuopelnas:D

 
Toliau sekė žvakučių dėliojimas, baldų sunešimas ir kelių šeimyninių švenčių šventimas su plytų sienomis viduje-tiesiog laukėm kol atšils orai ir galėsim tinkuoti....

Pavasarį, jau savaitgalius leidom tinkuodami-išmokau drėbt tinką, lyginti (tiksliau kreivinti, nes norėjome nelygių sienų), dažyti.... Rimvydas labai geras mokytojas (beje tinkavo jis tai pat pirmą kartą!!!) Tas kas nori-padaro daugiau nei tas kuris gali:)))) Sunkiai sulaukiau, kol dažai išdžiūs, kad būtų galima nešt baldus ir dėlioti malonias smulkmenas (dar kol tvartas buvo apkakintom  sienom jau žinojau kur koks mielas daikčiukas stovės:)))..... Rašau čia, dėlioju nuotraukas ir viduje drugeliai skraido-greičiau vasara, greičiau sodybukėn, greičiau tvartelin persikelt.....

p.s. Priešpaskutinėje nuotraukoje albumėlis Aurelijos dovana įkurtuvių proga, keraminis katinas šalia-Astutės :))) Apvalus stalas Rimvydo senelio darytas, uošviai man jį padovanojo gimtadienio proga, vaza ant stalo mano bandymai prisiliesti prie keramikos, dėžė malkoms rasta namie, palėpėje, indauja- pirmas Rimvydo baldas mums tik susituokus sumeistrautas, iš senos spintos perdarė:) Laiptai irgi jo.... Pati sau vyro pavydžiu:D

Pirmasis pasimatymas

Augau neturėdama kaimo:( Seneliai  miesčionis, abiejų namai šalia  stovėjo (tėveliai mano be fantazijos, tam pačiam kieme žaidė, tam pačiam ir susiženijo:) Romantika...) Kaimą, kol augau čiupinėjau kelis kartus tik, pas draugę Liną. Bet svajojau turėti visada, rasdavau sendaikčiuose kokį virdulį, vazą, pagalvės užvalkaliuką skudurynę tinkamą, ir temdavau namo. Paskui taip nutiko, kad atsirado galimybė nusipirkti sodybą. Prasidėjo paieškos. Važinėjom po aplinkinius rajonus ir akiplėšiškai lysdavome prie visų trobų užkaltas langais, klausinėjom kaimynų, palikinėjo raštelius, kad norime pirkti. Nereikėjo iš tiesų ieškoti, nes sodyba pati mus rado. Kartą sutikau brolio klasiokę buvusią, paplepėjom kaip ir kur gyvename, sako, pas mus kaimynystėje sodybą parduoda! Nulėkėm tuoj pat. Savininkas atėjo visas šiltutėlis iš po vakar. Priėję prie trobos pamatėme raštelį kuriame parašyta, kad pirktų šią sodybą (už trigubai didesnę kaina, nei savininkas prašė!) Uždengiau tą lapuką savo galingu stotu ir nuplėšus kišau į kišenę:) Aš iš karto pajutau-mano! Pajutau, taip stipriai, kad kai tas šiltutėlis diedulis pradėjo vemt prie rūsio (fui fui ir po šiai dienai fui) sukilo toks pyktis, kad jos jo neišvilkau už teritorijos ribų.
Po savaitės mes jau pas notarą pasirašėm visus dokumentus. Jausmas nerealus, tiek laukta, svajota, ieškota ir turi! Tiesa vaizdelis toks, ne visai prekinis sodybukės buvo, bet kas vakarą, kiekvieną savaitgalį važiavome ten ir dirbome. Niekada nepamiršiu, kai sugalvojus nuardyti trobos stogą lipau ant aukšto su nedideliu kibiriuku ir semtuvėliu aš, aš, spalius nukasiu:)))) Tuos spalius kasėm gal penkias dienas be sustojimo, jų ten iki kelių buvo, kastuvais, maišais nukelinėjom, pilnom burnom,pilnom ausim, pilnais apatiniais :DDD  Iš visų pašalių rankiojom šiukšles, lentgalius, padangas (toks vaizdas, kad kieme sprogo keli traktoriai ir padangos išsitaškė po visą teritoriją. Arba jie kažkokie padangų maniakai buvo?), rovėm erškėtynus, rausėm dirvą gėlynams. Bet koks malonumas tvarkyti SAVO...... Ir tie šabakštynai mieli buvo....

Viduje griovėm pečius. Vaiko mėgiamiausias užsiėmimas, tris kartus valio skudurynams, nes rūbų skalbti net nemėginau, beviltiška.

Kadangi buvo ankstyvas pavasaris, o Vaikas dar mažiukas tai popietukų jį migdydavome  daržinėj ant šieno ir kalno striukių-kaldrų-čiužinukų, o kai šviesdavo saule, lauke, po obelimi..

Valgyt virėm kareiviškai, kieme:)

O štai šį akmenį radau miške, fantastiškas ar ne?:) Jis gal buvo pirmas gražus dalykas sodybukėje, na neskaitant mūsų šešių, žinoma:)))

Fėjos

Ar pas jus irgi naktimis lankosi fėjos, nykštukai ir visokie kitokie nematomi vaikų draugai? Mano  namuose jie nuolatiniai svečiai. Gaila neturiu fėjų dėžutės foto-Rimgailė labai gražią padariusi buvo...Fėjos labai padeda Vaikui ryte greitai prabusti, nes juk reikia šokti iš lovos, bėgti per visą kambarį ir ieškoti lauktuvių:) Ir ko tik jos nebuvo atnešusios - vaisių, saldainių, knygučių, žaislų ir pamestą kojinaitę:) Smagiausia, kad jos labai dažnai dovanoja žaisliukus kokius Martukas irgi turi! Palėpėje riogso stebuklinga dėžė, kurioje gyvena žaisliukai. Jų ten tiek daug! Retsykiais žaislai iš namų dingsta ir kažkokiu mistiniu būdu atsiduria palėpėje.... Ir tik fėjos žino kur ta dėžė paslėpta.
O sodyboje fėjos didesnės.  Ir dovanos kitokios-laiškelis, žemuogių smilga, užburtas obuolys... Kad jos Vaiko nepamirštu pastatėm fėjų namelį....

Iš pradžių jis beržynėlyje stovėjo, bet ten skruzdėlės fėjas kandžiojo, tai atsinešėm arčiau-prie smėlynės:)) Keisčiausia, kad sodybos fėjos dovanas neša ne ryte, o vakare, tikriausiai todėl, kad vasarą nereikia anksti keltis ir kad Vaikas galėtu ilgiau pamiegoti (ir, kad mamai leistu:)))

Paveiksliukai

Jų užduotis trobos sieną lauke puošti. Prie tos sienos valgomas stalas stovi, norėjosi, kad gražu būtų:) Radau du rėmus-vienas seno lango, kitas turbūt kažkokio paveikslo-kreivas ir šleivas. Tą kur lango apmušiau drobule ir liko toks ekspozicinis, keičiantis vaizdą "lange" pagal nuotaiką ir turimas laisvas minutes (nuotraukoje matosi vainikėlio principu nupinta širdelė ir medžiagine virvele apsukta vielutė su mediniais karoliais). Kitą apsukau samanomis, ant įtemptos vielos trys samanų kamuoliukus pervėriau ir pritaisiau trys kapsules, į jas įpylus vandens merkiame gėlytes:)
O stiklainiai su žvakutėmis romantiškiems vakarojimams.....

p.s. Daug gėlių nereiškia, kad vyras lepina (nors lepina, bet ne gėlėmis. Rimvydai, kad paskutinį kartą man gėlių dovanojai, a?:D) Virginijos iš Aurimo vestuves šventėm tą dien, kai fotografuota:)

Lova

Padariau gerą darbą. Juk išgelbėti seną lovą nuo užmaršties metalo lauže geras darbas ar ne:)))) Voliojosi ji palėpėje daiktų sąvartyne, išvežėm į sodybą, bet na fui tokia, nei pačiam miegoti, nei svečią apnakvindinti... Tada numetėm ant kitų gelžgalių kurie vis dar laukia kol juos išvešim. Rūdijo lauke tol kol mūza aplankė, tada šiaip ne taip ją surinkau (tvirta dar, ohoho!) ir su  Deimantės pagalba apsukau samanomis. Tai tiek. Geras ir labai gražus darbas:) Riogso ji dabar po obelimi, vasarą smagu su knyga pagulėti ar šiaip popietuko snūstelėt:)