2013 m. liepos 29 d., pirmadienis

Angelas sargas

Juk tikite angelais? Tais kurie mus saugo ir laiku pameta minkštą pagalvėlę. Arba nemeta, sąmoningai nesikiša, kai įklimpstame į bėdą. Ne to dėl, kad nemyli ir nesirūpina, tik tam, kad pajustume skirtumą tarp juoda-balta ir užaugtume. Juk nesėkmės ir sunkumai, kad ir kaip jų nenorėtume, mus  padaro tokiais kokie esame. Angelai, manau, labai panašūs į mus, vieni rimti ir atsargūs, kiti- pasišiaušę ir išdykę:) Kas ten žino, gal sėdi jie minkštuose debesyse, tabaluoja kojomis ir apkalbinėja mus- maniškis, toks nuobodus ir viską planuojantis, gal iškrėsiu jam kokią išdaiga.... manoji vėl pirma padaro, paskui pagalvoja- lekiu, pristabdysiu, kad nagų nenusviltų...:)))
 Duosiu savo angeliukui gražaus darbelio. Patikėjau liaudies išmintimi- jei darbas trukdo hobiui, reikia mesti darbą:) Metu.  Užsisakinėkit  tapukus:))) Arba žaislus:) Arba meskit man kokį iššūkį kurį imsiu ir suvelsiu:)
 O sėkmei (tfu tfu tfu)- konkursas! Vieną iš šių baltų išdykėlių (abu vienodai smagūs, vadinasi nėra didelio skirtumo kurį Gražina pasirinks lauktuvėms, draugės leliuko gimimo progai) padovanosiu jums. Tereikia palinkėti man sėkmės, eilinei avantiūrai, ir parašyti komentare, ką gyvenime norėtumėt pakeisti, tik nedrįstat:)




Nugalėtoją paskelbsiu rugsėjo pirmą dieną. Kad mokslo metai kažkam labai sėkmingi būtų:)

2013 m. liepos 23 d., antradienis

Karas urvuose

Galiu būti viskuo. Transformuojuosi kelis kart per dieną, šiandien, tarkim, 7 valandas speleologė buvau- kasinėjau tą urvą, kuriame mano jaunėliai, atseit, gyvena. Perkasiau spintą- joje ramiai ir netrukdomas rauginosi netyčia pasiklydęs šlapias rankšluostis, dosniai nuostabiu aromatu pasidalinęs su VISAIS  ten esančiai rūbais (nieko baisaus, tik  kokie 5-6 skalbimai). Gražiame, žydrame pagalvės užvalkale  saugiai, po užtrauktuku- obuolio gražtukas, 3 skirtingos, vyriškai kvepiančios puskojinės, nešvari stiklinė, popieriukai nuo saldainių/ledų, vandeniniai dažai be dangtelio, Einoro 4 klasės lietuvių kalbos sąsiuvinys ir pasakų knyga, kurios jau kelias savaites dairiausi. Rašomojo stalo stalčiuose-  turtas, užėmęs tik pusę šiukšlių maišo. Kita pusė iš palovio..... Kasiau kasiau...... Perkračiau Liūto narvą, atsikračiau malonaus tvartelio kvapo (pasirodo jo tualeto dėžutė per maža ir jis, nors tvarkingai į ją lipą smirdančių reikalų atlikinėti, tie reikalai taškosi pro grotas ir srauniau upe teka siena, už komodos (kaip gerai, kaip gerai, kad tapetai plaunami!).  Ir aš nė cypt. Rimtai, pasiraukydama tame urve darbavausi, bet išskyrus gilius, už širdies griebiančius atodūsius, neišleidau jokio garso! Praskydau tik ties rūbų matavimu, Einorui kone visos kelnės ir bliuzonai per maži, Martynui per maža mano kantrybės taurė- paprašytas persimatuoti įtartinai striukus megztukus, puolė į neviltį, kartu nusitempdamas ir mane. Na ir susiėmėm tada. Karštai ir garsiai. Kai jau beveik laimėjau mūšį jis griebėsi sunkiosios artilerijos- trenkė durimis ir išėjo iš namų. Po kelių minučių (tikriausiai suabejojęs, kad kas pastebėjo jo dramą), įkišo galvą ir išstaugęs "VISO GERO" vėl trenkė durimis. Dar po kelių (karvė, nu, tikrai nepastebėjo!) riktelėjo dar garsiau "MAMĄ, VISO GERO!!!" ir vėl dingo. Pertraukėlė... Įlekia įsiutęs- AŠ IŠ NAMŲ PABĖGAU, NEMATAI?!


2013 m. liepos 22 d., pirmadienis

Tautų draugystė

Zarasuose labai gražu. Mūsų  rajone telkšo, net 307 ežerai, septyni skalauja patį miestą (kiekvienai savaitės dienai po skirtingą krantą!) Turime analogo neturintį architektūros statinį- apžvalgos ratą, nuostabiai sutvarkytą pakrantę (kai su Rimvydu skiriame vienas kitam pasimatymus, tai tik ten), kone laukinę gamtą, neišbraidytus miškus, salą- vasarą gaudžiančią nuo švenčių/festivalių po atviru dangumi. "Tundra", "Galapagai", "300  lakes rally", "Mėnuo juodaragis"- viskas pas mus! Nors kurortiniu miestu Zarasai tapo tik 2008-aisiais, dar sovietų sąjungos metu (nežinau didžiąją raide reikia ją rašyti ar ne?) sulaukdavome vasarotojų. Kai buvau maža, juos dačnikais vadindavo:) Mano močiutė dirbo vieninteliame miesto viešbutyje, svečių buvo tiek, kad lovas koridoriuje statydavo, poilsiautojus namo vesdavosi, draugams, kaimynams ir giminaičiams siūlydavo:) Su viena tokia rusaite iš Maskvos močiutė labai susidraugavo, vėliau labai susidraugavo mano mama ir vienmetė rusaitės dukra Iročka, abi laukdavo vasarų, kada galės susitikti. Kartu augo,mergavo, šventė viena kitos vestuves, gimdė, augino vaikus (laiškais, skambučiais ir vasaros susitikimais). Turiu daug nuotraukų, kuriuose mes su Stasiku vežimėliuose, mamoms po Zarasų miškus bastantis. Tokia labai graži draugystės istorija, kurios neišardė atstumas, bet sudrumstė istorijos įvykiai. Griuvo sovietų sąjunga (tai didžiąją, ar ne?), gatvės keitė pavadinimus, Puškino 8, tapo Vytauto 44 ir laiškai pasiklydo........ Nepamenu kiek laiko jos ieškojo viena kitos, bet rado! Ir vėl draugauja:) Teta Ira vėl vasarojo pas mus, o šiandien mama Maskvoje (rašė, kad sutiko po ruski, su daug vodkės :D). Lauktuvėms nuvėliau Iročkai tapukus (jau antrus, pirmus sunešiojusi kitų, neveltų, nebenorėjo- sakiau pavojinga, priprast lengva:))) )



Laimingų metų, laimingų.......

Vėl vestuvės!  Lietingos, žadančios turtingą gyvenimą, ir vėsios (kas per orai liepos mėnesį!), skatinančios glaustis arčiau  vienas kito:) Rita ir Alvydai, ačiū už pasitikėjimą, puošiant jūsų šventę.Laimės, meilės, jaukumo, aistros ir būrio mažylių!











Ačiū, dukrytės, už pagalbą:) Jūs geriausios!

2013 m. liepos 11 d., ketvirtadienis

Vintage

Turiu močiutės skarą. Turbūt, dažnuose namuose tokią rasti galima.... Anų laikų močiutės panašios buvo, šypsenomis, pasakomis, apranga. Laikmetis jas suvienodino, atsiminimai ir nostalgija vaikystei. Močiutės skaros niekas neberyšės. Nebėra kam.... Nebemadinga. Bet jausmus sukelia ne mažiau nei senų, pageltusių nuotraukų vartymas. Klijuoju jos pasakytus žodžius, poelgius, pamokas, lyg mozaiką. Ilgesys... Ir didelis noras padovanoti skarai antrą gyvenimą. Įvėliau į tapukus, prisiuvau sagą (pamenat močiutės sagų dėžutes, saugiai paslėptas mažuose komodos stalčiukuose? Visas pasaulis.) ir paleidžiu. Dalinuosi jaukumu ir šiluma:)






2013 m. liepos 5 d., penktadienis

Gildijos stovykla-pleneras

Patapau rašytoja:) Susigulėjus emocijos ir jausmams po kūrybinės Lietuvos veltinio gildijos stovyklos, papasakojau tautai apie tai, kaip labai labai smagu mums ten buvo. Tiesiog kopijuoju įrašą, o į Gildijos www, kviečiu nuotraukų apžiūrėti, parsivežiau jų gerus 4 gygabaitus ir norėdama visų čia neparodysiu:) Dabar veliu. Kaip užsukta. Net po darbo, atarus 11 valandų, paknopstom lekiu prie vėlimo stalo, negaliu rankų nuo vilnos atplėšt, lipte limpa:)

Vasara – pramogų, naujų pažinčių ir įdomių projektų metas. Veltinio gildijos merginos irgi nesnaudžia. Susibėgome į Brigitos jaukią sodybą, pasibūti, padiskutuoti, paplanuoti veiklas ir žinoma pavelti.  Pirmiausiai susipažinom (nedažnai pasitaiko proga susitikti ne virtualioje erdvėje), kaip kokiame anoniminių alkoholikų klube –  labas, aš Aušra, aš Jurga, aš Vita,….. veliu veliu ir veliu:)))
Aptarėm Gildijos viziją, pasitarėm dėl rudeninio labdaros renginio, suplanavom  parodas kuriose norėsim dalyvauti. Sulaukėm svečių iš www.vilnavelimui.lt, išklausinėjom apie jų produkciją, išsakėm savo pageidavimus ir gavom dėžę vilnos testavimui…;) Pasidėjome ją šalia kelių maišų natūralios lietuviškos vilnos, kurią plenerui dosniai padovanojo IĮ “Knioisis” iš Molėtų. Diena pralėkė akimirksniu, kalbos kalbelės,  juokas, žoliavimas pievose, Giedrės surengta pamokėlė, kurios metu mokėmės atskirti audinius, juos degindamos virš žvakučių, vėliau lauže kepta vakarienė ir nuostabi kompanija. Svarbiausias darbas – nuspręsti ką ryt velsime? Beveik vienbalsiai nusprendėm kažką didelio, originalaus, niekur nematyto, natūralaus ir dažyto, čia pat pasiruoštais gamtos dažais, iš pomidorų lapų, alksnio, ąžuolo žievės ir glėbio vasara kvepiančių jonažolių. Tarptautinė vilnos diena švenčiama spalio trečią dieną. Kiekvienais metais ji turi savo temą. 2013 metų tema – vanduo. Nusprendėm velti ežero dugną, su bangų išsupta augmenija, kriauklėmis, akmenukais ir vikriomis žuvytėmis.
Rytas išaušo saulėtas ir šiltas. Nieko nelaukusios užmerkėm didžiulius puodus žievių ir žolių, bei puolėm pešti vilnos. Ant didelio stalo, viena šalia kitos, po mažą lopinėlį, savo išjausto vilnos pasaulio, į kurį įvėlėm ne tik nuotaiką tvyrojusią ore, muziką kuri skambėjo, bet ir vasaros dovanas – kerpes, žolynus, medžio šakeles, akmenis ir t.t…… Viena iš kitos mokėmės, dalinomės paslaptimis ir naujais atradimais. Kalnas vilnos skiaučių, tokių skirtingų ir nepakartojamų, tik augo. Vėlimo nuotaika užkrėtėm ir vaikus. Brigitos Arnas ir Rasos Laurynas noriai prisidėjo prie bendro projekto :)
Dažymas, daugeliui buvo naujas dalykas, rinkomės du kandiklius ir eksperimentavome, stebėdamos, kaip skirtingai dažas vilną ir liną pakanda, kaip netikėtai nusidažo siūlai, bei gijomis ir šilko sruogomis išvagoti skautiniai.
Ežero dugnas milžiniškas. Netilpo ant stalo. Teko prastumdžius baldus kloti jį per visą namą. Gabalėlius dėlioti, perdėlioti, lipti į antrą aukštą ir iš balkono patarinėti toms kurios palinkusios ties juo lipdė, klijavo, suko kriaukles, barstė spalvas ir faktūras. Kad gimtų šlepetės, ar lengvas vilnos rūbas, tenka sutrinti nemažai muilo, išlieti nemažai vandens. Kad gimtų ežero dugnas, kone išsėmėm Brigitos kūdrą. Daug darbščių ir įgudusių rankų glostė ir trynė, kai neužteko rankų, nusispyrusios batus (lyg kokiam Provanso regione, gero vynuogių derliaus sulaukusios prancūzaitės, kojomis suminančios nuostabius vynus), lakstėme, trypėme, šokome vandens ir putų šokį, skambant nuoširdžiam juokui ir muzikai. Tiek gerų jausmų, emocijų ir šėlsmo į jį suvelta! Suvyniojusios, pagaliais jį trankėme (kad būtų tvirtas ir ilgaamžis), mėtėme (kad vilna su vilna geležimi sukibtų), supome, liejome vandeniu ir vėl trynėme muilu. Lyg undinės  tvenkinyje skalavome, kedenome ir saulėje džiovinome.
Šiandiena mūsų išbraidytu ir išveltu ežeru, puošiasi parduotuvė – “Vilnos namai” (Universiteto g.10/Daukanto a. 2, Vilnius). Mielai kviečiame pasidžiaugti  juo. Tikimės užkerėti vėlimu arba sugundyti veliančias prisijungti prie šaunios kompanijos ir įstoti į Lietuvos veltinio amatininkų gildiją :)