Tautų draugystė

Zarasuose labai gražu. Mūsų  rajone telkšo, net 307 ežerai, septyni skalauja patį miestą (kiekvienai savaitės dienai po skirtingą krantą!) Turime analogo neturintį architektūros statinį- apžvalgos ratą, nuostabiai sutvarkytą pakrantę (kai su Rimvydu skiriame vienas kitam pasimatymus, tai tik ten), kone laukinę gamtą, neišbraidytus miškus, salą- vasarą gaudžiančią nuo švenčių/festivalių po atviru dangumi. "Tundra", "Galapagai", "300  lakes rally", "Mėnuo juodaragis"- viskas pas mus! Nors kurortiniu miestu Zarasai tapo tik 2008-aisiais, dar sovietų sąjungos metu (nežinau didžiąją raide reikia ją rašyti ar ne?) sulaukdavome vasarotojų. Kai buvau maža, juos dačnikais vadindavo:) Mano močiutė dirbo vieninteliame miesto viešbutyje, svečių buvo tiek, kad lovas koridoriuje statydavo, poilsiautojus namo vesdavosi, draugams, kaimynams ir giminaičiams siūlydavo:) Su viena tokia rusaite iš Maskvos močiutė labai susidraugavo, vėliau labai susidraugavo mano mama ir vienmetė rusaitės dukra Iročka, abi laukdavo vasarų, kada galės susitikti. Kartu augo,mergavo, šventė viena kitos vestuves, gimdė, augino vaikus (laiškais, skambučiais ir vasaros susitikimais). Turiu daug nuotraukų, kuriuose mes su Stasiku vežimėliuose, mamoms po Zarasų miškus bastantis. Tokia labai graži draugystės istorija, kurios neišardė atstumas, bet sudrumstė istorijos įvykiai. Griuvo sovietų sąjunga (tai didžiąją, ar ne?), gatvės keitė pavadinimus, Puškino 8, tapo Vytauto 44 ir laiškai pasiklydo........ Nepamenu kiek laiko jos ieškojo viena kitos, bet rado! Ir vėl draugauja:) Teta Ira vėl vasarojo pas mus, o šiandien mama Maskvoje (rašė, kad sutiko po ruski, su daug vodkės :D). Lauktuvėms nuvėliau Iročkai tapukus (jau antrus, pirmus sunešiojusi kitų, neveltų, nebenorėjo- sakiau pavojinga, priprast lengva:))) )