Interviu

Gražus, mūsų su Andželika, pokalbis apie šeimą:)

Motinystę švęsk

Žinote kodėl atšalo? Pertraukėlė saulei, nes toks laikas, kai šildo šventė. Buvau renginyje, kur Edita Mildažytė labai taikliai pasakė- Mamos diena, gražiausia metų šventė. Nes be mamos, nei Kalėdų, nei Velykų nebūtų....
Man motinystė- šventė. Pati šventė, be jokio chaotiško pasiruošimo (ir nebuvo kada). Retsykiais nuo jos pavargstu (nuo Kalėdų, patikėkit, irgi), bet prisėdu valandėlei ir vėl švenčiu:) Gal man tiesiog pasisekė, kad auginu nuostabius vaikus (kas gi tokių neaugina!). Nes jie yra mano pagrindinė mokykla (su dažnais egzaminais), o jei gerai iškalu medžiagą, gaunu aukščiausius pažymius.
Sakiau, kad vaikų auklėti nereikia (Ingos komentaras- durna gal!) Vaikai mūsų veidrodinis atspindys- koks esi, kaip gyveni, tą ir matai prieš akis. Ir kitur neperkabinsi ir skudurėliu neuždengsi- matai tai, kaip yra. Jeigu mes, suaugusieji nebūtume tokie protingi, visažiniai ir tvirti, neturėtumėm nė pusės tų problemų kurias turime. Nusistatome taisykles ir normas (asmenines! Kas sako, kad jos teisingiausios ir nekeičiamos) ir reikalaujame, kad tas mažas žmogus jų besąlygiškai laikytųsi. O gal jo normos kitokios. Kaip ir milijono žmonių, kurie jaučia kitaip, gyvena kitaip ir laimingi, kad juos galas! Pagalvojau- jei neturėtume vaikų, tai ir liktume tokie sustabarėję ir neišlankstyti. O va atsiranda tamsta mokytojas ir ribas prasistumdai (dviese vietos daugiau reikia. O jei trise, keturiese...), rėki rėki, trepsi trepsi, kol lanksto, bet po visko, pajunti- kokia laisvė! Nebelieka nusistatymo, matymo laukas daug platesnis, prisitaikymo galimybės milžiniškos. Arba nepasiduodi, proceso eigoje prarandi balso stygas, nervus, santykius. Rūpesčio raukšle ir žilu plauku pasipuoši, kad galėtum pasakyti- atvargau, užauginau. Va dabar sau pagyvensiu... O pasirodo nebemoki gyventi sau... Ne todėl, kad atpratai, net nežinai, kaip tai daryti. Nes praradai daug metų, kai galėjai gyventi sau, kol auga vaikas. Tuo pačių, jam pakišant špargalkę, kad jis nusirašyti galėtų, kaip tiesiog gyventi, sutarti ir būti laimingu. Tokia paprasta ir kartu sudėtinga lygtis.
Mes gyvename dvigubų standartų zonoje. Namuose irgi. Suskirstom vaikų (oi, ir vyrų) elgesį į tris aiškias kategorijas- geras, savaime suprantamas ir blogas. Du kraštiniai su pagrindiniais prizais, viduriukas nepastebimas. Juk nesakysi kasryt ačiū, už- tai, kad lovą pasiklojo (todėl maniškiai ir nesikloja :D), bet kai pietum išverdi bulvių, o jie, kiaulės,  pavalgė, ir nuėjo nuo stalo net  nepadėkoję......
Dar esam aiškeregiai. Iš vieno vaiko poelgio nuspėjame, kur jis savo dienas baigs. Neparuošė namų darbų, viskas! Užaugęs darbo negaus, o jei ir gaus, už neatsakomybę, bus išmestas po pirmos savaitės. Rūko. Siaubas-  tuoj pradės gert, nežiūrės vaikų, gal ir žmoną lups! O paskui uždedam štampuką "ko iš jo daugiau tikėtis" ir paliekam kapstytis iš to išankstinės nuomonės liūno. Kad smagiau būtų ir mokykla prisideda:)
Santykis su vaiku, su paaugliu, lipdomas iš balso tembro, gerai praleisto laiko, supratimo ir sugebėjimo priimti jį, tokį, koks jis yra. Visokį. Nes dabar jo laikas. Klaidų laikas. Jei šiandien neprisivirs košės, nepripažins, kad prisivirė ir neišmoks jos išsrėbti, tai turėsim dar vieną suaugusį visažinį teisuolį. Bet jei turės galimybę, nenuteisiant, išmėginti viską, tikrai atsirinks kad gerai, kas ne. Nes, veidrodis visada tiksliai rodo:)

Aš noriu jus pasveikinti:) Visas pasaulio mamas. Nes be mūsų, nei Kalėdų, nei Velykų.....

Švarios kojinės

Nėra padėties be išeities, žinojote?
Pastaruoju metu visas auklėjimo pajėgas mečiau į Martyną ir Einorą, į vieną iš svarbiausių teisingų vyriškų dalykų- švarias kojines. Nes kelis kartus pagavau vakarykštėmis pasipuošus, nes švarių nėra, o tas kvapas kuris net mano kone dviejų metrų aukštyje esančią nosį kutena visiškai nieko tokio. Realybė liūdna, jei  per stebuklą kojinaitės į skalbinių dėžę  nukeliauja neužkliūdamos kur už stalo, palovio, ar dar kokio tamsaus kampo, tai dažniausiai, kažkodėl po vieną ir, kai jau švariame pavidale spintoje atsiduria, iš tos vienos jokios naudos:) Na ir uždėjau geležininę motinišką taisyklę- arba vakare parodote švarias rytdienai paruoštas, arba būkite malonūs išsiplaukite. Taip ir vargsta jaunimas, trina, skalauja, džiauna..... Arba laimės pilnomis kelnėmis iš spintos švarias ištraukia ir išdidžiai man panosėj pamojuoja. Yra dar trečias variantas. Neseniai apie jį sužinojau:)))

Sakau gi, nėra padėties be išeities:DDD

Savanaudė aš:)

Idiotiškiausias klausimas, kurį karts nuo karto užduoda koks tūlas pažįstamas išgirdęs apie mano vaikus yra "kokia tau iš to nauda?". Garbės žodis, liežuvį turiu aštrų ir žodžių kišenėje neieškau, bet jį išgirdus vis žagteliu ir neturiu ką atsakyti...

Po sunkios darbo dienos grįžtu namo medinėmis kojomis ir išzvimbta galva ir girdžiu  tik labas, mamyte...., pasiilgau.... gal arbatos nori.... blynų iškepti, valgysi?..... nešaltą, gal židinį užkurt?......
ką atnešei (Martyno:D)
Daug daug apkabinimų, bučinių ir pasiteiravimų, kaip sekėsi:)
Kas dieną daug daug sms- paskambink. paskm. paskmb. aš tave labai myliu.
Rytais ant valgomojo stalo meilės laiškeliai.
Ant šaldytuvo, iš kažkur, gražūs piešiniai su širdutėm.
Neburbant (!!!) labai ankstų, šlapią, šaltą ir vėjuotą rytą išvestas pasivaikščiot šuo.
Kava ryte į lovą.
Savarankiškai iškeptas obuolių pyragas, ar nuostabaus skonio sriuba pietums.
Leidimas be eilės prie kompo (ou, jeeee!:))) )
Tvarkos staigmenos- grįžtu namo ir virstu iš klumpių- viskas net blizga:)
Dar bučinių, gražių žodžių ir apkabinimų.
Komplimentai. Visada esu graži graži:) Kai Martukas buvo mažesnis, po kiekvieno komplimento kyšteldavo liežuviuką, kad pabučiuočiau ir patikinčiau, kad jis saldus saldus- saldžialiežuviu vadinau:) Dabar viskas vyksta maždaug taip:
-Martuk, pasakyk man keletą gražių žodelių...
-Kiek?
-Tris:)
-Mamyte, tu pati gražiausia... tu pati nuostabiausia... tu pati mieliausia.....( murkiančio katino balsu) Gana?
- Ne, dar porą:)
- Tu pati gražiausią.. Jau sakiau? 
-Sakei.
-Tada tu pati darbščiausia.. tu pati mylimiausia..... Gana?
-Gana:)
-Galiu jau eit? :D
Einorui su gražiais žodeliais kiek sunkiau:) Išberia, kaip žirnius tupatigeriausiapatišauniausiapatimieliausia ir stipriai stipriai prisiglaudžia susigėdęs:))) Reiks dar padirbėti ties šiuo klausimu, pasmailinti vyruko liežuvį:) Kol kas labiau smailinam jo atmintį. Nes prasti popieriai su ja, o Rimvydas superinę metodiką su dičkiais atidirbęs, pagal ją, per savaitę, kitą, pasiekia stulbinančių rezultatų:))) Kai žodį "pamiršau" girdime dažniau, nei norėtume (pamiršau paruošti pamokas, pamiršau, ar buvau mieste su draugais neatsiklausęs, pamiršau kojines išsiplauti, pamiršau mokyklinius rūbus persirengti), tėtis braukia dulkes nuo eilėraščių knygos ir kiša ją užuomaršai panosėn- niekas taip gerai nelavina atminties, kaip kas vakarą deklamuojamas  naujai išmoktas eilėraštis:)))
Nuklydau į lankas:))) Grįžtu prie naudos:)
 Sunkus sunkus pirkinių krepšys kurio man  neleidžia padėti nešti.
Pripūstos dviračio padangos.
Jogurtas, ar pusė bandelės atneštos iš mokyklos. Man.
Užklotas pledas netikėtai užmigus prie televizoriaus.
Dešimtmetis, ant kelių susirangęs žiūrėti filmo:)
Su manimi lygus, jėga trykštantis keturiolikmetis- eikš mamyt, panešiosiu ant rankų:)))
Dar bučinių, prisiglaudimų, apsikabinimų. Daug daug.
Pavargau ir vardint:) O kur dar tos akimirkos, kai namie, svečiuose, ar parduotuvėje, susitikus žvilgsniams vieni kitiems nusišypsome akimis ir be garso, vien lūpomis pasakome MYLIU...
Ar likus namie vien Rimgailei, Martynui ir Einorui, mažieji džentelmenai sesei paruošia pusryčius ir atneša dar miegančiai į lovą:)
Ar kaime pačiumpa kibirą vandens kurį tempiu ir nuneša, net neprašius.
Dar tada, kai Marčius apsiašarojęs atlekia namo, kad jį kieme pastūmė, didieji broliai, pasiraitoję rankovęs eina aiškintis su skriaudiku.
Ir kai jie kikena ir žvygauja lovose ilgai ilgai ir žinau, kad šakės, ryte niekaip nepažadinsiu.
Ir šventės, dovanos per jas, tokios nuoširdžios nuoširdžios ir šiltos:)
Ir dar daugiau bučinių, apsikabinimų ir prisiglaudimų. Gražių žodžių. Švelnumo. Šypsenų.
Kai pagalvoju, kad teoriškai pusė mano vaikų galėjo būti bet kurio iš jūsų, suprantu, kaip labai man pasisekė ir kokia aš laiminga:)
Vien nauda. Ką čia ir aiškint:)

Rytiniai pasiniurkymai su protingu žmogumi

Tos dienos, prasidedančios rytiniu protingo žmogaus vizitu pas mus į lovą, kai tėtis iškomandiruojamas ruošti pusryčių, o mes liekame dviese protingam pokalbiui... Mmmmmm... saldu:)

Vis narpliojam tą temą, kuriuos vaikus gimdžiau pati, iš pilvelio, o kurie gimė iš širdies. Augustas tas šašas, kurio geriau būtum negimdžius, erzina jis vis mane..... Sakau, bet juk būtent Augustas labai prašė, kad jam pagimdyčiau mažą broliuką ir Martynu pavadinčiau:)
-Tikrai? Jis norėjo?
-Labai norėjo:)
-Matai, kaip greitai apsigalvojo!!!

Rytais Marčius būna meiliukų meiliukas- glaustinėjasi, trinasi, delnukais tik plaukus man glosto...... Sakau, kaip smagu, kad tada seniai, prieš 6 metus, tave nusipirkau meiliukų parduotuvėj.
-Nesąmonė, gimdei mane, nėra tokių parduotuvių!
- Pirkau pirkau:) Gulėjai lentynoje mėlynu kaspinu perrištas, pačių meiliausių lentynoje, netoli kasos:)))
- Eik tu!!! Seniai jau iki tavęs būčiau nupirktas, jei tokia parduotuvė būtų!

-Mama, tau labai pasisekė su manim, gali daug pinigų sutaupyti, vietoj pirktų žaislų man kas dieną po žaislą nuvelk. Aš tau nieko nekainuosiu
-Bet juk perku vilną ir akytes žaislų.
- Tai tu iš tos, kur jau nusipirkus esi, velk. Mano gi parduotuviniai žaislai dar brangesni. Kaip pagalvoju ir tėčiui su manim pasisekė- gali medinius žaislus man daryti tada ir jam nebezysiu parduotuvėj.

Nelaimė lipant į obelį ir per visą pilvą liko gilus raudonas rėžis.....
-Labai skaudėjo? (manęs šalia nebuvo)
-Neįsivaizduoji! Toks skausmas, kaip tėčio smūgis, nu ne pats stipriausias, man į veidą! (tėtis, garbės žodis, jo nemuša:D) Arba, kaip pats galingiausias boružės spyris!!!

Po tos pačios nelaimės, po vonios procedūrų mąstau, kaip jį nunešti į lovą, žaizdos neužgavus....
-Nieko tokio, mama, pėsčiom nueisiu.

Taip ir gyvenam

Pas mus pirmas pabėgimas:) Ryte Rimgailė, Miną pavedžiojusi atlekia persigandusi į mūsų miegamąjį- Einoro nėra. Veiksmas 7 ryto, pats laikas pliaukšėti delnais ir šūkauti- keliamės, keliamės:))) Žvilgtelėjus kambarin, viskas ramu- mokyklinių rūbelių nėra, kuprinės irgi, iškeliavo vaikis mokyklon. Skambinu Deimantei, klausiu, gal ji mažių pažadino (jos laikas anksčiausias, pusę septynių lekia autobusan), nieko nežino.
 Grižo ką tik šaunuolis, sako, prabudau puikiai išsimiegojęs, papusryčiavau ir išėjau, viskas, kaip priklauso. Na, tik, kad mamą  šaltu kibiru vandeniu ryte pažadino:))) Dar visa laimė, kad vakar vidurnaktį, grįžus iš ilgos kelionės (padidinom ūkį, parsivežėm 14 vištų ir gaidį gražuolį), apkamšiau ir pabučiavau miegantį, kitaip jau kelčiau aliarmus, kad suvis namie nemiegojo. Ir dėl visko, žinoma, kalta aplinka, laikrodžio ant sienos nėra, senas nebegražus, naujo niekas nenuperka, o kiek valandų galima sužinoti tik žvilgtelėjus į telefonus ir į kompiuterį, kuris, be abejo, ryte dar saldžiai miegojo:) Pakabinau seną laikrodį ant sienos atgal:)
Beje, mokytoja, Regina, su gimtadieniu Jus, linkiu kiekvienos dienos geresnės už vakarykščią ir taip iki visiškos laimės!
O šiaip gyvenam gerai, kasdien pralaimiu šimtus mažų mūšių, kad laimėčiau pagrindinį karą. Tiesiog pasidaviau dėl tvarkos namie (ji, tikiuosi, daugelio šeimų, auginančių vaikus pagrindinis galvos skausmas.Arba, aš kažką ne taip darau), bet užtai nepatiriu, visur afišuojamų, baisiųjų paaugliškų šėlsmų. Didžiausias psichas namie Marčius, kurį didieji sugeba net žvilgsniu įerzinti (sakė pradės jį mylėti, kai jis bus 9 metų. Martyno reakcija: o siaube, dar 3 metus laukti.... ), o dažnas išėjimas į kiemą su mylimiausiu broliu baigiasi ašaromis, nes Einoras draugauja su kitais vaikais, o Marčius juo su niekuo dalintis nenori :))) Na o štai taip atrodo jų kambarys, kai padarau trijų dienų bambėjimo susitvarkyti pertrauką.....

Čia toks, sakyčiau, eilinis vaizdelis (tik truputi pagerintas- savarankiškai išsitraukė vasarinių rūbų maišus, šortų ieškodami) Dar gražesnių nuotraukų ir dičkių kambario galėčiau atvilkti, tik, saugodama centrinę nervų sistemą, ten nebeeinu (arba, gal tiesiog nesu tokia drąsi, kad tas nuotraukas viešai publikuočiau:D)

Po truputuką ruošiamės šeimų šventei, tikrai siūlau ten nuvažiuoti, praeitais metais fantastiškai praleidom dieną. Ruošiam virtuvės zonos sienas ir lubas tinkavimui ir dažymui. Morališkai ruošiamės daržų sodinimui ir pilnais žandais kiaušinius kaimiškus valgom. Lafaaaa........

Vaikai

Į mano pašto dėžutę, jau ne syki beldėsi laiškai su klausimu, kaip gi ten buvo su tais vaikučiais, kokia pradžia.....Besiruošdama tau, Ingut, papasakoti apie tai, pagalvojau, kodėl gi čia, apie tai neparašius, graži gi istorija:)
Laukiausi Martuko, liko mėnuo iki gimdymo ir gydytoja, mano spyriojimųsi nepaklausiusi, paguldė mus abi, su gripo palaužta Rimgaile (6 metų) , ligoninėn, nes namie niekaip nesugebėjome jos ligos nugalėti, temperatūros niekaip nenumušėme. Nebuvau, žinoma, labai tuo patenkinta, tuo metu ligoninė buvo sausakimša sergančiais vaikučiais, o aš labai pergyvenau, dėl pilvelio, neduok Die, prie manęs kokia bacila prikibs. Likimas, ne kitaip, kad dalinomės palata su vaikais iš vaikų namų, tarp jų, su bronchitu, Klaidas kovojo (8 m. jam tebuvo) ir Einoras (mazgis, vos dviejų metukų su uodegyte) su stipriu peršalimu. Ligas visi išsigydėme, bet širdeles susižeidėm, aš visa nuo hormonų pakvaišusi, nenustojau ašaroti, kad niekas tų vaikučių prieš miegą nepabučiuoja, niekas neapkabina ir sūneliais nevadina, o Klaidas iš ilgesio šeimos ir namų..... Apie Einorą, kruopą, nepasakosiu, nes tiesiog ir protas ir širdis liepė vyresnėlį iš Ten vaduoti, todėl gavę leidimą lankyti ir į svečius kviestis, nedelsdami, taip ir padarėm. Šiandien galvoju, kad Rimvydui, tai geras šaltas dušas turėjo būti, laukėmės trečio, ir tuo metu  trys atrodė baisiai DAUG vaikų (ir sugalvok tu man tokią nesąmonę:D), o čia pilvota, ašarota žmona užsispyrė, kaip ožka, kad jei jau galim (juk galim!) tris užauginti, tai ketvirtas net nesiskaito, net nepajausim:) O pajutom labai:))) Nesvarbu, kad teko keisti mašiną į didesnę (paskui jau, kai rinkomės, tarp šešiavietės ir devynvietės, protingas Rimvydas, dėl visą ko, už talpesnę nubalsavo:))) ), kad susispaudėm dar labiau mažuose namuose (6-iese dalinomės 50 kvadratų), kad atlaikiau panikos priepuolį "ką aš padariau" per pirmas jo atostogas pas mus- grįžau su Martynu iš gimdymo namų, o po valandikės Rimvydas iš vaikų namų, svečią atsivežė, kuris niekaip su naujagimiu dėmesiu dalintis nenorėjo ir jam reikėjo manęs visos, kad ir kokia nudususi, pervargusi ir silpna atrodžiau:))) Tiesiog gerus du metus mums teko šlifuotis, visi kiti gražiai draugavo- vaikai, juk vienmečiai, greitai tapo šaunia komanda, Rimvydas, tėtis, su kuriuo nepasiginčysi, o aš jo konkurentė ir atpirkimo ožys visais gyvenimo klausimais- kodėl turiu tavęs klausyti, kas tas durnas namų taisykles sugalvojo, ką noriu tą darau:))) Dabar abu juokiamės, prisiminę tas mažas pasaulines tragedijas, o tuo metu linksma nebuvo, nejaučiau, kad auklėju vaiką, labiau kovojau su stipriu ir užsispyrusiu suaugusiu, o jis labai meistriškai mokėjo laviruoti mano nuotaikomis, lyg molį mane minkė:))) Viskas stojo į savo vėžes, kai supratau, kad ne jį reikia keisti, kad aš turiu tapti kitokia, supratingesnė, kantresnė ir daug atlaidesnė nei buvau iki tolei. Sugraužiau kone visas mano akiratyje pasitaikiusias knygas apie vaikų auklėjimą ir psichologija, kapsčiausi forumuose, internete, ieškodama atsakymų į klausimus, elgiausi taip ir anaip, kol radome abu būdą, kaip besąlygiškai draugauti:) Šiandien galiu atsakingai pareikšti, kad tokia, kokia esu mane užaugino Klaidas, kad ir kaip skaudėjo kaulus augant:))) O jis, neperseniausiai, stebėdamas Einoro sceną "neaiškink, kaip man gyventi ir tau nieko nebus", pasakė gražiausią mano gyvenime komplimentą- siaubas, juk ir aš toks buvau... Kaip gerai, kad jūs mane perauklėjote!
Einoras su Deimante buvo atostoginiai, šventiniai ir dažnai savaitgaliniai svečiai. Norėjau, kad vaikai ir toliau bendrautu (tarp Klaido ir Deimantės nuostabiai artimas ryšis, juk visus gyvenimo smūgius jiems teko kartu atremti, Einoriukui tebuvo metai, kai jie pateko į vaikų namus), todėl įkalbėjau savo mamytę, kad vaikai pas ją svečiuotųsi (vietos dar dviems lovoms pas mus niekaip nebuvo) Betgi, kiek galima, 5 metus jie kybojo, tarp žemės ir dangaus, kol besibaigiant šiai vasarai Deimantė pareiškė, kad nebegrįš Antazavėn, kad nereikia jai jokių kambarių, miegos su Rimgaile vienoje lovoje, šimtai vaikų taip auga ir užauga, nieko tokio....
Toliau viską jau žinote, pasijutome su Rimvydu įspiesti į kampą (gerąją prasme), padejavome, vaje vaje, kaip čia dabar bus (ne dėl vaikų, dėl paskolos, kurią teko imti, norint padidinti gyvenamą plotą, kad visi tilptumėm ir kiekvienas turėtu savo erdvę) ir turime ką turime:) Didžiulį malonumą, kai susėdam visa šeima prie stalo (įsivaizduojate, kokio dydžio mūsų stalas!), malonumą matyti, kai visi vaikai sugriuvę žiūri filmą, aplinkinių nuostabą, kai kur nuvažiavus lipam iš mašinos ir niekaip nesibaigiam, jauduliuką, kai grįžus namo girdi labas mamyte ir iš visų pašalių atbėga šypsenos ir bučinukai...... Dabar žinau, kad taip ir turėjo būti, kad mes su Rimvydu tiesiog nusipelnėme tokios dovanos, nes mes jos norėjome ir pasiėmėme:))) Ir tas gyvenimas, kurį gyvename yra beprotiškai fantastiškas!!! Galite, juk tokį, gyventi ir jūs:)

Vaiko tamsos baimė

Neturėtų vaikai  bijoti... O bijo. Martynas, pusmetį su tamsos baime gyveno- baisiai nepatogus dalykas. Nes, jau nekalbu apie tai, kad neturėtų vaikai  bijoti, užmigti, net išklausius daug daug pasakų, gana sunku, kai švieselė drąsos šviečia, tada reikia ir žaislą, šalia paguldytą pakibinti ir brolį pakalbinti ir šiaip, koks miegas, kai šviesu:) Bandžiau tamsos baubukus pagražinti- sugulę abu su bailiuku jiems rožines ausis priklijuodavom, lapės uodegas prikabindavom, didelius dantis ir plačias šypsenas piešėm, kol sužinojau, kad mama, nėra gi jokių baubukų, aš šiaip tamsos, nes ji juoda ir tamsi bijau.... Va tau boba devintinė, vienos baimės atsikratyt bandėm ir vos naujų neprikalbėjau:) Bet dabar jau viskas baigta- Martynas tamsos nebebijo. Tiesiog čia aš, viską apie ją žinodama, kažkodėl taip ilgai vaikui tiesos nepapasakojau. O juk yra taip....
 Gyvena pasaulyje daug mažų fėjų, Šviesą žinome visi- šviesūs plaukai, balta suknelė, išdykusi ir linksma, visų mėgiama mergytė. O, Tamsai nesiseka- vaikai su ja draugauti nenori, kai ji pasirodo pyksta, nes laikas baigti žaidimus, reikia praustis ir eiti miegoti. O kai kurie vaikai net jos bijo, nors ji labai miela ir švelni fėja, juodais plaukais, rudomis, kaip Martyno, akimis ir tamsia, žvaigždėta suknele. Tamsai labai liūdna, kai jai įėjus į kambarį vaikai pyksta ir verkia, jai skauda širdelę, kad vietoj to, kad jie gulėtų ramiai ir leistu pasikviesti geriausią draugę Tylą, vaikai kviečia mamą, prašosi į jos lovą ir neleidžia atlikti tik jų sugebamų naktinių burtų. Nes Tamsa ir Tyla turi aukso spalvos stebuklingų dulkių, kuriomis apiberti vaikai auga didesni ir stipresni. O dar... dar, kai vaikas nurimsta ir ateina Tyla, jei guli labai labai ramiai, gali išgirsti net savo kvėpavimą, o jis, Tylai ir Tamsai, lyg gražiausia muzika, sėdi abi, lėtai sparneliais mosuodamos (visos fėjos, juk peršviečiamus sparnelius turi), kojytėmis tabaluoja į ritmą ir klausosi, kaip vaikas kvėpuoja, karts nuo karto aukso dulkėmis jį apiberdamos:)
Kelias dienas pasakas apie fėjas sekėm, mamą, tyliau kalbėk, Tylą išgazdinsi, dar, Martynas suskaičiavo, kad tų fėjų aplamai begalė- Meilė, Bučiuoklė (!:) ), Laimė, o kur dar berniukai- Švelnumas, Rūpestis ir dar tas Ožiukas, visiems vaikams žinomas:)  O vieną vakarą- einu į tualetą, šviesos nedeg, man nereikia!!! Ir viskas, nė savaitės neprireikė, kad Martukas su Tamsa susidraugautu:)))
Neturėtų vaikai  bijoti:)

Gustė

Mums didelė garbė, mūsų namuose svečiuojasi Gustė Marija Princesė:) Pati princesiškiausia mano pažįstama mergaitė, vaikštau užrietus nosį, kad mano dukterėčia turi karališko kraujo:) Aš dabar Kita Mama, kartais Eglė (kai nesileidžia niurkoma, nes niurkyti princeses gali tik mamos), o paskutinį pusvalandį- Močiutė:D Bandau prieštarauti, kad močiute būti negaliu, nes aš jauna ir graži, o močiutės būna senos ir susiraukšlėjusios (atleisk man, mama), bet niekas manęs neklauso:(
Priešpiet karūnavom savo Princesę, Deimantė karūną visą rytą darė

Ramune, nežinau ar ją gražinsiu tau, gal, kaip ir sakiau, pasilaikysiu iki aštuoniolikto gimtadienio, nes man žiauriai reikia mažulytės dukrytės (liepiau vakar Deimantės ir Rimgailės atsiprašyti, kad jos tokios didelės ir nebe trimetės). Vakar serbentus nuo krūmų raškėm (balti skaniausi), maudėmės baseine, supomės hamake saulę palydėdamos, o paskui, jau prieš miegą užpūtinėjom debesis ant mėnulio (pavyko!) ir pasigaminom ledus šiandienos pusryčiams

 Pilkis nebeturi kur dėtis iš laimės, niekas jo tiek netūso ir nemyluoja, kaip Gustė Marija Princesė

Mažos Princesės jėga!!!

Gamtos pamoka

Senokai manęs žadintuvas nežadino į mokyklą:) Skubėjau pusryčiauti, kad nepavėluočiau į pirmąją pamoką.... O ji buvo nuostabi! Negaliu pasakyti, kad nuolat (nes aš irgi mokiausi toje pačioje mokykloje ir Tada To nebuvo), bet kiekvieną pavasarį mokykloje kurioje mokosi mano jaunimėlis būna gamtos pamoka, gamtoje, į kuria kiekvienas atsiveda, atsineša savo gyvūnėlį:) Negalėjau praleisti tokios progos ir nepasisukioti su fotoaparatu. Taigi fotoreportažas iš gamtos pamokos (vaikų šypsenų nefiksavau, juk ir taip akivaizdu, kad nė vienoje pamokoje jie Tiek nesišypso:)))

Menas

-Čia žmonės laiko virvėmis dėžę, kad ji nenukristu į vandenį.
-O kodėl ta dėžę ant sofos kojos, o ne ant popieriaus?
-Netyčia aš. Norėjau piešti labai labai, niekas man nedavė popieriaus, einu liūdnas, žiūriu koja sofos.... Netyčia atsiguliau ir apipiešiau....
-O paprašyti popieriaus negalėjai?
-Galėjau, bet nenorėjau trukdyti jūsų.

Menu menu mįslę

Konkursas:))) Išaugome mama, papasakok kaip tau buvo 3,5,6,12 metų, dabar vakare, prieš miegą laužom galvą mįsles mindami:) Gudruolis Marčius, įspėjo ir "dvi sesutės per kalnelį nesueina" ir "keturios kojytes, vizgi vizgi uodegytę" ir net "iš po samanėlės, kišo rudos kepurėlės". O štai jo mįslės niekas neatspės!!!

Juodas bet ne dinozauras. Kas?

Šokoladas nuo manęs tam, kas pasakys teisingą atsakymą:DDD

Ar didelis užaugsiu

Kokį smagų dalyką radau ūgio skaičiuoklę ! Pirmiausia išbandžiau ant savęs ir akurat-suvedus tėvelių ūgius, mano  ūgį ir svorį kai buvau penkiolikos (žinau, kad tada  savo ūgį pasiekiau , med. kortelėje atkapsčiau, tai pamenu ir svoris koks buvo) ir tikrai taip-tik vieno centimetro paklaida (tarkim, jei eisiu kur su kablais:)))) Tada vaikus išmatavau-Augustas ir Martynas užaugs iki 195 cm, Rimgailė rašo, kad tik 177, gaila nežinau kokio ūgio Klaido tėveliai buvo:) Išsimatuokite ir savo vaikučius:) Dar, tame pačiame tinklalapyje radau ir vardų reikšmes, ir populiarumą jų kiekvienais metais-Rimgailės vardas mūsų šeimoje rečiausias, o Klaido škotiškas, kilęs  Iš Clyde (klaid) – nežinomos kilmės upėvardžio Škotijoje.(pirmas vardynas kuriame radau jo vardo reikšmę) Žodžiu smagus atradimas,skubėjau pasidalinti su jumis:)))

Broliška meilė

Žinau, žinau tokią.....Turiu daug savo brolio nuotraukų kurių kitoje pusėje mažytėm raidelėm (turbūt su viltimi, kad jų dydis įtakos mamos bausmės dydį:D) parašyta durniaus portretas....:))) Viskas gerai, dabar aš Deivį labai myliu, bet negaliu neigti, kad man, kaip ir jam manau, ta meilė atėjo tada, kai pradėjom gyventi atskirai:))) Iki to laiko buvo nuožmus, garsus karas, su daug aukų-skersai pereitas virtuvės durų stiklas, telefono aparatas skridęs į siena, puodo dangtis, gaila nepataikęs jam į galvą ir atsitrenkęs į langą.... Mama, užuojauta tau, kad visame tame teko dalyvauti:) Dabar man mano ketveriukė tuo pačiu atsilygina:) Tiesa, kol kas rimtas smurto proveržis tik pas Martuką buvo, kai jis gal metų, pusantrų, ramia veido išraiška pasiėmė nuo spintelės kočėlą ir gerai užsimojęs vožtelėjo Rimgailei per galvą teisybės ieškodamas ir puolė verkti,pamatęs jos ašaras:) Tiesa stebuklingai ramus laikas buvo, kai Augustas gal trijų, o Rimgailytė dviejų buvo, jie kažkodėl dalindavosi žaislais, nesipešdavo ir aplamai kažkaip labai draugavo....Bet, pasveiko ir dabar normalūs broliški-seseriški santykiai. Yra trys komandos Augusto su Klaidu (jie jei ir pešasi tarpusavyje, tai rečiausiai), Rimgailės ir Martyno. Komandos vienijasi pagal savo, o dažnai ir pagal mano nuotaiką. Radau gerą, bet bais nepedagogišką būdą visas peštynes nutraukti, kai pradedu siautėti aš, tai jie staigiai sušoka krūvon ir arba pasislepia kur saugioje vietelėje kol vėtra praūž, arba vienas su kitu pradeda labai draugauti, kad mane visada nuginkluoja ir sulydo:D
Sunkiausia turbūt Rimgailytei, visai nėra taip, kad moterų mažuma ir mus lepina (nors mane tai lepina dažniausiai, nes nelepinama aš pasidarau labai bjauri). Skundėsi kadais Rimgailė tėčiui tu nesupranti koks košmaras gyventi su trimis broliais... Kur jam suprast, jis su trim broliais ir keturiom seserim augo:D Kai aš buvau paaugliukė svajojau, kad jei turėčiau vyresnį brolį, tai jau taip gerai būtu, kad geriau nebūna..... Kaži, kaip jau ten būtų buvę, nes Rimgailytei du vyresni broliai gerumo daug nesuteikia, na, bet grūdina tikriausiai:D

(Lyrinis nukrypimas-transliacija iš įvykio vietos-Rimgailė žliumbia ant stalo apsikabinusi koją, nes Klaidas ją užgavo ir dar tyčiojasi, o jis žliumbia lovoje, nes užgaut leidžiu, o tyčiotis ne:D)
Manau pasirinkau geriausią poziciją- peškitės kiek tik norite, neleidžiu tik muštis ir mušti gulinčio (gulintis tas, kuris žliumbia ir negali dėl to apsiginti), o šiaip teisybės ieškojimas neduoda rezultato, nes teisybės visada yra dvi (trys, keturios). Geriausiai šiame meilės kare jaučiasi Vaikas, ir tik todėl, kad turi garsiausia pasaulyje sireną, o mes tos sirenos garso negalime pernešt:D Tiesa, man baisu, kad jis mušasi labai dažnai, bet kai esi metro ūgio, o aplink visi dideli ir negalėdami pasiekti rankomis, smaginasi liežuviais ( meskite akmenį į mane tas, kuris nežino koks malonumas erzinti mažesnį, kai pats ką tik iš to mažesnio statuso išlipai:))), tai pulti kumščiais vienas iš savigynos būdų (kitas kaukti ir bėgti pas mamą):)
Manot baisu gyventi durnyne?:) Visai, ne, kai supranti situacijos neišvengiamumą (čia, kaip spuogas ant nosies galo prieš šventę-pyk nepykęs, jis vistiek išlenda šventės rytą), tai tiesiog priimi viską taip, kaip yra. Ir kai sulauki tų valandėlių kai namie tyla, ginklai ramiai guli po pagalvėm, o vaikai sukritę ant kilimo lošia kortomis, ar klykauja Alias žaisdami, kai pareina šlapi iki apatinių išsivolioję snieguose ir prisistatę sniego pilių,kai  aiškina vienas kitam pamokas, ar choru mokosi eilėraštį, kad tas kuriam sunkiau sekasi greičiau įsimintu, supranti, kad tas pasitaškymas tarpusavyje karts nuo karto visai nebaisus, juk turbūt nėra tarp mūsų nė vieno kuris augdamas su broliais-sesėm to nepatyrė:)))

Deivi, linkėjimai tau, myliu:***

Mokykla

Po rytinių mantrų nenoriu į darželį, noriu į mokyklą...nenoriu į darželį, noriu į mokyklą....nenoriu į darželį, noriu į mokyklą....nenoriu į darželį, noriu į mokyklą......nenoriu į darželį, noriu į mokyklą (skaityti 8 žodžių per minutę greičiu :D) pusdienį mokykloj buvom-skiemenavom žodžius (žodžiai snargliukai ir kakaliukai skiemenavosi su pasižvygavimais:D), skaičiavom kiek obuolių Vaikas turėtu, jei prie penkių turimų gauti dar du, paskui perėjom prie rašybos:) Senas geras žodžių loto atlaikė visų vaikų mokslus, tiesa daug raidžių nulekiavo į raidžių rojų, bet dar ohoho kiek vaikų jis dar išmokys! Ai, ką čia pasakot.....

Paskui, kai man jau reikėjo dekoruot tepukus, o Vaikas niekaip atsimokyt negalėjo, pribėriau lėkštę karoliukų ir už dosnų pasidalinimą jais, gavau nerealią apyrankę:))) Pavydėkit!!!

Pilies statyba

 Statėm pilį vietoj pusryčių, nes Vaikui nėra pilve vietos, kol jo namas nepastatytas, nes širdelė ne apie maistą, o apie statybas galvoja:D Kad namie neduok, Die, nepritrūktumėm bardako, tai niekada jokių dėžučių ir pakuočių neišmetame, o va fotoaparato įdėklas tobula medžiaga piliai:) Statėm, statėm ir pastatėm ! Pusryčiai širdelei nurimus jau pilvuke, o aš bespalvindama irgi įsijungiau į dienos ritmą, lekiu velt!

Esė apie savarankiškumą

Mano vaikai labai savarankiški. Manau labai labai svarbu auklėti, taip, kad niekam nereiktu sekioti iš paskos ir maitinti šaukšteliu. Visu pirma tam, kad vaikas jaustųsi kietas ir viską galintis, dar todėl, kad mamai nukristu koks 50 procentų rūpestėlių, o ir po galais, juk auginu kažkam vyrus ir žmoną:) Dar prieš  du metus, kai didieji buvo 9-11 metų (jetau, kokie dar mažiukai žvelgiant iš šių dienų...) pradėjom programą "iki Kalėdų penki patiekalai, po Kalėdų iki vasaros, dar penki". Galu gale kas žino, namie augo lėliukas, o jei tfu tfu tfu į ligoninė man su juo tektu gultis, tėtukas dirbt turi, o močiutei visų trijų neužkrausi. Žodžiu pradėjome nuo virtų keptų kiaušinių (ir kuo ne patiekalas, turiu kelias drauges kurių vyrai toje stadijoje ir užstrigo:D), paskui makaronai, košių virimas, blynų kepimas-aukštesnėje pakopoje ir tešlos užmaišymas:))) Dabar jau Rimgailė verda nuostabias sriubas, o berniukai iš paruošto faršo be problemų išsikepa kotletukų ir išsiverda bulvių košės prie jų:) Galite rikiuotis į eiles prie žentų ir marčios:D Martukas irgi šaunuolis, va mums dar miegant ryte išalkęs užsitepa sumuštinį, duonos riekę ir didžiąją dalį stalo storai užmozoja sviestu:)))
Retsykiais aš būnu bjauri ir tuos reikalus, kurie turėtu būti dar mamos tvarkomi, tiesiog perduodu pačiam reikalų turėtojui.Kad ir vėlavimas. Rimgailė pradinėse klasėse labai mergaitiškai kuisdavosi rytais. Mano bandymai ją paraginti baigdavosi barniais, abiejų sugadinta nuotaika. Keldavosi visi vienodai, o ji iš namų išsiruošdavo jau tada, kai mes su berniukais jau būdavom pakeliui į mokyklą-darželį-darbą. Neiškentusi paprasčiausiai palikau su tuo tvarkytis jai pačiai. Jei tau smagu vėluoti, prašom, o aš darbe turiu būt laiku, pakeliui dar Vaiką pristačiusi daržiukan. Ir susitvarkė, kelis kartus neberaginama liko be pusryčių, kelis-gerai pavėlavusi į pirmąją pamoką, bet kai suprato, kad tai jos problema tikrai puikiai susirikiavo ryto darbelius ir susitvarkydavo laiku:)
Reikalui esant, mano dičkiai nueina vieni į polikliniką tech. apžiūros. Tiesiog kol dirbau, negalėjau kada reikdavo pasiimti laisvo pusdienio ir teko patiems kapstytis. Dabar jau tai irgi perkopti kalnai-Augustas sako, dantukas prakiuro, užrašyk pas odontologą ir nueina susitaisyt vienas, o Klaidas su Rimgaile suskaudus gerklei keliauja vieni be manęs į polikliniką. Pasisiūlius eit kartu nustebę klausia, o ką tu ten veiksi:) Arba jie jau užaugo (siaubas), arba jie tiesiog jaučia, kad jiems nebereikia mano sijono:) Ir nors galbūt iš šalies tikriausiai atrodau nerūpestinga mama, bet be galo didžiuojuosi savo jaunimėliu, kad jie nemato problemos kažką padaryti be tėvų pagalbos. Ir slapčia gailiu draugės kuri kremtasi, kad pailgėjus darbo laikui jos mažyliai ( dvylikos-keturiolikos) metų lieka be priežiūros ir šiltų pietų.
Nors iš tiesų tai reiktu prisipažinti, kad esu žiauri tinginė ir man begėdiškai smagu, kad galiu permesti vakarienę kažkam kitam:)))

Alga už mokslus

Kai dirbi turi gauti algą. Arba, bent jau didžiulį malonumą jaust, kurį suteikia tas darbas:) Nepažįstu nė vieno vaiko kuris nuolat jaustu malonumas mokydamasis (jūs pažįstat?). Motyvuoti mokinukus bandžiau visaip, kažkur keliausim visa šeima, dviračius geresnius (dažniausiai didesnius, nes auga, kaip pasiutę visi trys) nupirksim.. Bet va , tai, kad jie trys kiša koja, nenoriu kad tas kuriam nelabai sekasi-labiau tingisi, pyktu, kad važinėja senu dviračiu, o ir kai keliai asfaltu tempiasi nori nenori reikia didesnį pirkti. Kelionės irgi keblu, neišvažiuosi kažkur palikęs vieno. O ir tas prizas toli toli atrodo, kai mokslo metai tik įpusėja...
Kišenpinigiai atskiras reikalas. Maniškiams juos gauti vienintelė sąlyga buvo-parašyti tris lapo ilgio istorijas apie tai kuo gyvena. Sakau buvo, nes dar užpernai jie pradėjo maištauti, kad nesąžininga, kad darys ką tik nori, tik ne rašys. O rašyti labiausiai reiktu, nes tikrai nei vienam nepakenktu pasitobulinti šioje srityje. Na maištai tai maištas, mano reikalavimų nevykdot, pinigų nebus.Nenusileidau:)
Šiemet pas mus vokelių sistema-kas mėnesį dedu į kiekvieno vokelį (patys juos apipiešė ir burtažodžiais aprašė, kad sektųsi) po dvidešimt litų. Jei gale mokslų metų mokslų vidurkis bus toks apie kokį tarėmės (Klaidas be 7, Augustas be 6, Rimgailė irgi be 6, nors manau ji gali daugiau, bet tik pirmus metus pažymius gauna, penktokė dabar) tada galės pasiimti sutaupytą sumą. Jei ne-pinigai keliauja kitiems mokslo metams:) Visada galės sukauptus milijonus pasiimti  12 klasėje samdyt korepetitoriams ir tikėtis, kad dar kažkas liks ir jiems;)))

Fėjos

Ar pas jus irgi naktimis lankosi fėjos, nykštukai ir visokie kitokie nematomi vaikų draugai? Mano  namuose jie nuolatiniai svečiai. Gaila neturiu fėjų dėžutės foto-Rimgailė labai gražią padariusi buvo...Fėjos labai padeda Vaikui ryte greitai prabusti, nes juk reikia šokti iš lovos, bėgti per visą kambarį ir ieškoti lauktuvių:) Ir ko tik jos nebuvo atnešusios - vaisių, saldainių, knygučių, žaislų ir pamestą kojinaitę:) Smagiausia, kad jos labai dažnai dovanoja žaisliukus kokius Martukas irgi turi! Palėpėje riogso stebuklinga dėžė, kurioje gyvena žaisliukai. Jų ten tiek daug! Retsykiais žaislai iš namų dingsta ir kažkokiu mistiniu būdu atsiduria palėpėje.... Ir tik fėjos žino kur ta dėžė paslėpta.
O sodyboje fėjos didesnės.  Ir dovanos kitokios-laiškelis, žemuogių smilga, užburtas obuolys... Kad jos Vaiko nepamirštu pastatėm fėjų namelį....

Iš pradžių jis beržynėlyje stovėjo, bet ten skruzdėlės fėjas kandžiojo, tai atsinešėm arčiau-prie smėlynės:)) Keisčiausia, kad sodybos fėjos dovanas neša ne ryte, o vakare, tikriausiai todėl, kad vasarą nereikia anksti keltis ir kad Vaikas galėtu ilgiau pamiegoti (ir, kad mamai leistu:)))

Kipšiuko dainelės

Džiaukitės, kad negirdit, kaip dainuoju-mano balso tembrą ir nepataikymą į ritmą atlaiko tik mažos ausytės:D
Kipšiuko dainelės tikslas pažadinti, arba išjungti tą signalizaciją kuri įsijungia, kai paguldau Vaiką lovon- nenoooriuuuuuu dar miegootiiiiiiii....


Kam Martukui rankos...Kad bėgiotu greitai.
Kam ausytės mažos....Kad sriubytę virtų.
Kam gi jam blakstienos.... Kad galėtų vaikščiot. (Mamytė dažnai ant jų prasilaksto:D)
Kam kačiukui nosis... Kad smėliuką raustų.
Kam ant namo stogas...Kad pyragą keptų.
Kam tėveliui nosis...Kad pelė  nugraužtų.
Kam lovytės reikia... Kad joje pliuškentis.
Kam tas ežerėlis... Kad avietės augtų............