Martuko pirmasis jubiliejus

Pam-pa-ra-ram, Martukui jau penki!!! Tas mažas žiogas augo augo ir užaugo į didelį vyrą, su savo nuomone (tvirta!), su garsiai reiškiamais dideliais norais, plačia šypsena ir gudriais samprotavimais. Jau ir lepūnėliu vadinti liežuvis nebeapsiverčia, nes vakar netyčia išsprūdęs- Zuiki, buvo nukautuotas aš tau jau nebe Zuikis, Martynas aš, penkių metų! Gimtadienio tortą gaminome abu, robotą darėm (džiaugiuosi be galo, kad ne dinozaurą:D)

Svečius pats kvietė-močiutė, krikšto tėveliai ir...Kalėdų Senis. Nes per kalėdas tik naktį jis ateina, o kai ateina darželin, tai aš būnu mažas ir užsimerkęs į jį nežiūriu:D  Nepatikėsite, bet Kalėdu Senelis budi visus metus ir nepabūgęs šilto (hmm..) pavasario sėdo į lėktuvą ir penkias ilgas dienas skrido pas Martuką!!!

Tiesa, buvo gan trumpai, nes bijojo palikti miegančius nykštukus (dešimčiai dienų palikti, kol keliavo, galėjo, o štai pusvalanduku ilgiau niekaip. Na, bet ten griežtos nykštukų palikimo taisyklės pas juos turbūt), o ir per šiltai apsirengęs buvo, bet patikrino, ar Martukas skaičiuoti moka, paklausė ar visada noriai dantis valosi (gerai, kad mūsų vonios kambario sienos storos ir kas dedasi už jų, net Kalėdų Seneliui paslaptis), ar ryte pats apsirengia. Dar penkis kartus aukštai aukštai Martuką pakėlė ir žinoma didelę dovaną iš maišo ištraukė!!! Mane net pavydas suėmė dėl tokio svečio, kviesiu ir aš per savo gimtadienį Kalėdų senelį, į svečius, tik man gal kokio šokančio labiau reiktu:DDD
Išlydėjus raudonąjį svečią puolėm prie dovanų, žvakučių, tortų ir kitų vaišių...

 Toks labai labai vykęs gimtadienis:))) Vakare, jau išlydėjus svečius apsirengėm darbiniais rūbais (skirtais darbui su smėliu, žolėmis ir akmenimis) ir lėkėm prie eželio išlakstyti pilnus pilvelius ir saulės palydėti....

Vakaras toks nuostabus buvo, ramu ramu, net vėjas maišęs dangų su žeme ir neleidęs švęsti sodyboje nurimo.... Saulė taip gražiai kitapus ežero miestą nuspalvino..... Mina, taip smagiai išsimaudė.... Mes taip toli toli bėgom, aukštai aukštai kopėm, daug daug pagalių mėtėm ir gilias gilias duobes smėlyje kasėm....

O vakare, prieš miegą Vaikas gavo paskutinę dovaną-įrodymą, kad jam tikrai penki ir kad jis greitai eis į mokyklą. Abra kadabra (+ mamos miklūs pirštai) ir pirmasis mažulytis pieninis dantukas atsidūrė mano delne! Tiesa, foto nebus, nes vakare krovėm fotoaparato elementus, neatlaikiusius tokios intensyvios dienos, o ryte, taip labai prašypsinti Vaiką, kad matytusi, jog dantuko  tikrai nebėra, buvo ne mano ir ne Rimvydo jėgoms, nors stengėmės labai:))) Išlėkė Zuikis mano darželin, pas vaikus su tortu, šventė tęsiasi!