Karas urvuose

Galiu būti viskuo. Transformuojuosi kelis kart per dieną, šiandien, tarkim, 7 valandas speleologė buvau- kasinėjau tą urvą, kuriame mano jaunėliai, atseit, gyvena. Perkasiau spintą- joje ramiai ir netrukdomas rauginosi netyčia pasiklydęs šlapias rankšluostis, dosniai nuostabiu aromatu pasidalinęs su VISAIS  ten esančiai rūbais (nieko baisaus, tik  kokie 5-6 skalbimai). Gražiame, žydrame pagalvės užvalkale  saugiai, po užtrauktuku- obuolio gražtukas, 3 skirtingos, vyriškai kvepiančios puskojinės, nešvari stiklinė, popieriukai nuo saldainių/ledų, vandeniniai dažai be dangtelio, Einoro 4 klasės lietuvių kalbos sąsiuvinys ir pasakų knyga, kurios jau kelias savaites dairiausi. Rašomojo stalo stalčiuose-  turtas, užėmęs tik pusę šiukšlių maišo. Kita pusė iš palovio..... Kasiau kasiau...... Perkračiau Liūto narvą, atsikračiau malonaus tvartelio kvapo (pasirodo jo tualeto dėžutė per maža ir jis, nors tvarkingai į ją lipą smirdančių reikalų atlikinėti, tie reikalai taškosi pro grotas ir srauniau upe teka siena, už komodos (kaip gerai, kaip gerai, kad tapetai plaunami!).  Ir aš nė cypt. Rimtai, pasiraukydama tame urve darbavausi, bet išskyrus gilius, už širdies griebiančius atodūsius, neišleidau jokio garso! Praskydau tik ties rūbų matavimu, Einorui kone visos kelnės ir bliuzonai per maži, Martynui per maža mano kantrybės taurė- paprašytas persimatuoti įtartinai striukus megztukus, puolė į neviltį, kartu nusitempdamas ir mane. Na ir susiėmėm tada. Karštai ir garsiai. Kai jau beveik laimėjau mūšį jis griebėsi sunkiosios artilerijos- trenkė durimis ir išėjo iš namų. Po kelių minučių (tikriausiai suabejojęs, kad kas pastebėjo jo dramą), įkišo galvą ir išstaugęs "VISO GERO" vėl trenkė durimis. Dar po kelių (karvė, nu, tikrai nepastebėjo!) riktelėjo dar garsiau "MAMĄ, VISO GERO!!!" ir vėl dingo. Pertraukėlė... Įlekia įsiutęs- AŠ IŠ NAMŲ PABĖGAU, NEMATAI?!