Kitoks Miškas

Mano Kitokiam Miške auga susišiaušę medžiai. Dideli dideli, į debesis įsmeigtomis viršūnėmis. Jie nuolat šneka- šiūrena šakas vėjas ir miške knibždėte knibždanti gyvastis. Gurgena upelis, kiaurai skuodžiantis tankmę, jis smalsiai sugėręs visas Kitokio Miško istorijas neša jas namo, į Gilųjį ežerą.

Miškas pilnas garsų.  Vienoje pusėje girdisi muzika, o basakojė Laumė, nusispyrusi stebuklingas kurpaitės sukasi ir šoka, aplink nepastebėdama nieko...... Kitoje  girdžiu, kaip auga grybai. Pukši ir stena, stengdamiesi vienas kita dydžiu aplenkti:) Smagūs ir visiškai nenuodingi musmeriukai, ryškiai raudonom kepurėm viliojantys juos rasti ir neštis namo. 

 Rodos tiek visko! Gudrios lapės, meilios baltos meškos...

Ir traškesys, aukštai medyje, kai jau nebesitiki nieko sutikti.....  Ten, nuo šakos, ant šakos, vos sugaunamas žvilgsniu, straksi Laumiukas:) Mažasis Laumės išdykėlis, svajoklis, geroji Miško dvasia...