2017 m. rugpjūčio 25 d., penktadienis

13 laimingas skaičius

Dalinuosi pokalbiu su Justu Černiausku :) 
https://iprasmink.wordpress.com/2017/08/22/498/
Sveiki, Brangieji gerų darbų atlikėjai ir mylėtojai,
Įrašas apie pirmąją daugiavaikę šeimyną iš tikrųjų sulaukė didelio susidomėjimo. Taip jau nutiko, kad pagal Jūsų pageidavimus ir rekomendacijas priartėjau ir prie antrosios. Su didžiausiu noru ir užsidegimu noriu Jums ją pristatyti. Šį kartą savo išgyvenimais ir jausmingomis mintimis kartu su mumis dalinasi Eglė Vaitkevičienė, kuri kartu su savo vyru Zarasuose augina 13 vaikučių, iš kurių 10 yra globotiniai.
Norėdamas pristatyti šią šeimą, kaip ir kas kartą, bandžiau atlikti namų darbus ir ieškojau informacijos internete. Teko aptikti, kad Vaitkevičiai 2016 m. buvo išrinkti ir paskelbti kaip „Metų gausi šeima“. Nors apdovanojimas toli gražu ir nėra esminis šeimos gyvenime, tačiau nominacijos vertinimo kriterijai kartu išduoda ir šios šeimos pamatus bei puikiai pristato šio įrašo herojus: sugebėjimas ne tik išgyventi, tačiau ir gyventi, atrasti džiaugsmą ir vertybes šeimoje, dalyvavimas visuomeninėje veikloje ir, aišku, gyvenimas darnoje. Kad tai visiška teisybė, pajausite ir patys, skaitydami nuostabiosios Eglės žodžius. Taigi, tegul liejasi pozityvas!
20170524_194109
Eglė Vaitkevičienė dalija pozityvumą
Laba diena, Egle, esu labai dėkingas, kad sutikote pasidalinti savo istorija su @iPrasmink skaitytojais. Mums jau žinoma, kad auginate 10 globojamų vaikučių, bet kaip visa tai prasidėjo?
Sunku dešimties metų įvykius nupasakoti keliais sakiniais 🙂 Šiuo metu namuose auga 9 vaikai: 7 globojami  ir 2 biologiniai. 3 jau išaugę ir išlėkę į pasaulį, o viena mergaitė, dėl svarbių aplinkybių, namo grįžta tik savaitgaliais ir per atostogas. Viską, kas vyksta mano gyvenime, galiu pavadinti atsitiktinumu, o atėję vaikai lyg dėlionės detalės gula į savo vietas ir gaunam gražų, ryškų šeimos paveikslą.
Su pirmu berniuku susipažinome ligoninėje, kai besilaukdama trečiojo vaiko ten atsidūriau dėl šešiametės dukrytės ligos. Viskas vienu metu – gimdžiau trečiąjį vaiką, bet tapau mama ir ketvirtajam. Jis vaikų namuose augo su broliu ir sese, todėl, po kiek laiko, pasididinę gyvenamą plotą pasiėmėm ir juos. Auginau šešis (vyresnieji vaikai juokiasi – mes senasis šešetukas 🙂 ), o jiems ūgtelėjus širdį vėl sukirbino, juk galim į šeimą pasikviesti mažą mergytę, kuri auga be mamos ir tėčio. 2016 metais radom dvimetę Rasytę, ji turėjo vyresnę sesutę (10 metų), vėl pataikėm „ant akcijos“ – nori  vieno, gauni du 🙂 O po septynių mėnesių išgirdome žinią, apie šešiametę, su kuria auginusiems globėjams nepavyko ir jie nusprendė ją gražinti atgal į vaikų namus… Pasitarėm su šeima ir nusprendėm, kad padėsime jai užaugti. Jau po savaitės ją glaudžiau prie savęs ir sužinojau, kad ji turi du brolius ir dvi seses, kurių labai ilgisi. Šeima yra šventa, taigi įkūrėm šeimyną bei galiu didžiuotis, kad mūsų namai yra tvirtovė trylikai vaikų.
Įdomu, kaip pavyksta puoselėti tokią didelė šeimą. Joje auga tiek daug ne vienodo amžiaus ir skirtingų asmenybių, kaip pavyksta visa tai suderinti?
Didelėje šeimoje reikalinga sistema, o bendra atmosfera namuose kone svarbiausias dalykas. Nes bloga nuotaika, lyg virusas, per akimirką persiduoda kitam ir virstam nervingu irzliu kamuoliu 🙂 Deja, mano vaikai negauna tiek individualaus dėmesio, kiek norėčiau, bet įvykus katastrofai puolu prie to, kuris labiausiai nukabinęs nosį. Bet kita vertus, vaikų skaičius yra ir privalumas – visada yra žaidimų draugas šalia, sesė ar brolis, su kuriuo gali nuoširdžiai pasikalbėti. Ir jei vienas šiandien nepatinka, galima nusukt jam nugarą ir rasti veiklos su kitu 🙂 Amžiaus skirtumas didelis tik tarp mažiausių (3, 7 metai) ir vyriausios dukros (23 metai), kiti – grupelėmis- 11, 11, 11, 12 metų, du kiek vyresni 14 ir 15 metų, dviem merginom šį rudenį bus 18 ir vyriausiems vaikinams po 19 metų. Manau, mūsų šeima turi ganėtinai tvirtą pamatą, jaunesni lygiuojasi į vyresnius, o netinkamas elgesys, net jei man praslysta pro akis, visada pastebimas ir negauna pritarimo. Mes daug kalbamės, dažnai apsikabinam, teisiam netinkamą poelgį, bet ne žmogų. Nuolat sakau vaikams, kokie jie nuostabūs ir kaip juos myliu. Tarpusavio kontaktas yra be galo svarbus, todėl kai nepasiekia rankos, susišaudom žvilgsniais ir šypsenomis, kad perduotume vieni kitiems, kokie esam svarbūs.
Kaip biologiniai vaikai priėmė į šeimą naujuosius savo brolius ir seseris? Ar tai buvo sudėtingas procesas?
Kartais sudėtingas, kartais ne 🙂 Neišskirčiau biologinių vaikų, visi mūsų vaikai, nepriklausomai nuo kraujo ryšio, išgyvena šiokį tokį netikrumą atėjus „naujokui“.  Juk jis atima truputį mamos ir tėčio, ateina su savo lūkesčiais ir charakteriu. Daugiau triukšmo ir judesio, kartais tenka dalintis kambariu. Prireikia šiek tiek laiko, bet kiekvienam skirtingai, kol vaikai apsipranta su mintimi, kad jo šeima ryt bus truputį kitokia nei buvo vakar. Pamenu, su 8-9 metų Martynu ilgai vakarais prieš miegą kalbėdavomės apie mažesnę sesę, o jis griežtai nesutiko – noriu likti jauniausias, nes jis juk gauna daugiausia dėmesio 🙂 O vieną vakarą pasakė – TAIP, aš ją ginsiu ir globosiu. Žmonės, kurių nepažįstame, yra mums svetimi ir nerimo yra abiems pusėms: ir šeimai, kuri atveria namų duris atėjusiam, ir vaikui, ypač kai jis ūgtelėjęs ir turi visokių patirčių. Apie tai, kaip jaučiamės, kalbame garsiai, diskutuojam, argumentuojam ir svarstom visi drauge. Kelis kartus viskas buvo euforinėj atmosferoj, kartą teko paskubėti ir adaptacija vyko kiek sudėtingiau.
IMG_20160706_161423
Šeimoje nuolat verda bendravimas
Domintis Jūsų šeima internete, supratau, kad globotinių skaičius augo nuosekliai. Kada ir kaip ateina supratimas, jog norite į savo šeimą priimti dar vieną vaikutį?
Tai labai stiprus jausmas, kurį pažadina sapnai arba atsitiktinumai. Jis panašus į tą, kurį išgyvenam kelionėse, kai išvydę stulbinamą vaizdą galvojame, kaip norėčiau, kad tas, kurį myliu, būtų šalia ir tai pamatytų. Mūsų namuose labai šilta visomis prasmėmis, o širdyje labai daug meilės ir gyvenimo džiaugsmo, kuriuo reikia pasidalinti, nes jie tiesiog netelpa krūtinėj. Natūralus noras, kad kuo daugiau žmonių jaustų tai, ką jaučiu aš, ir būtų laimingi. Rūpi, kaip jaučiasi esantys šalia, kokioje visuomenėje aš gyvenu ir kokią galiu daryti įtaką, kad Lietuva taptų gražesnė vieta gyventi.
Kaip į šiuos sprendimus reagavo Jūsų aplinkos žmonės, artimieji? Ar jaučiate pakankamą palaikymą iš visuomenės ir kiek tai svarbu?
Vienas didžiausių suaugusio žmogaus privalumų, kad gali rinktis su kuo draugauti ir ką įsileisti į savo aplinką. O pasaulis yra mūsų vidaus atspindys. Aš žinau, kad yra juoda ir balta, bet jei juoda mane skaudina aš visas savo jėgas skiriu šviesiai pusei. Žmonės reaguoja visaip, bet blogi komentarai manęs nežeidžia, nes žinau, kad gyvenu teisingai ir džiaugiuosi viskuo, kas vyksta mano gyvenime. Turiu begalę draugų, kurie mus palaiko, su kitomis globojančiomis ir įsivaikinusiomis šeimomis sukūrėm bendruomenę ir šypsomės vieni kitiems.
Kaip apskritai globos idėja priimama Lietuvoje? Ar sulaukiate visos pagalbos, kurios Jums reikia?
Labai dažnai gaunu asmenines žinutes Facebooke, su pasmalsavimais ir klausimais nuo ko pradėti. Žmonėms rūpi. Mano vaikams reikalinga psichologo pagalba ir mes ją gauname. Aš nuolat randu galimybių dalyvauti kursuose ir pastiprinančiuose seminaruose. Bet akivaizdu, kad tokių paslaugų per mažai, nes girdžiu apie lūžusias globas, globėjų pervargimą ir atsimušimą į sieną, kai nebežinai, kaip padėti pažeistam vaikui.
IMG_20170506_232943_155
Nuolat kartu
Ką Jums reiškia būti daugiavaike šeima? Iš kur semiatės tiek daug jėgų?
Paauglystėje buvau serialo „Draugai“ fanė. Panašiai ir gyvenam: nuolatiniai nuotykiai, kuriozinės situacijos, daug šurmulio ir juoko. Kasdien darau tai, kas mane veža, bet labai tausoju save ir neleidžiu perdegti, darau pauzes, kai jaučiu, kad turiu pabūti viena. Gera knyga, filmas, trumpa kelionė, susitikimas su drauge, sportas, kūryba… Bet, turbūt, labiausiai stiprina geri santykiai su vyru. Jis mane supranta, palaiko – mes puiki komanda.
Teko skaityti, kad dar ir suspėjate užsiimti rankdarbiais, kurie padeda prisidėti prie šeimos gerovės. Papasakokite apie tai plačiau.
Veliu šlepetes iš vilnos, tai ir darbas, ir hobis, ir terapija. Turiu nedidelę studiją namuose, kurios visos lentynos nuklotos spalvota vilna, šilkais ir kita dekorų žaliava. Man patinka tai, kad šis verslas yra sezoniškas – turiu ilgas vasaros atostogas, bet žiemą studijoje praktiškai ir peržiemoju 🙂 Galvoje nuolat sukasi kūrybinis vulkanas, stebiu aplinką, kuri įkvepia derinti spalvas, procese panaudoti įvairiausias medžiagas ir gaminti naujus modelius.
Kad ir to nebūtų per maža, savo gyvenime puoselėjate socialinę veiklą. Kuo užsiimate ir ką jau esate nuveikusi toje srityje?
Esu labdaros paramos fondo „Išgirsk mane“ prezidentė. Mes padedam sunkiai sergantiems Zarasų vaikams. Noriai dalyvauju visuose akcijose: su šeima nesam praleidę nė vienos „Darom“, su bendraminčiais organizuojam talkas, gražinančias mūsų miestą, taip pat esame atsidavę kraujo donorai: visi šeimoje jais tampa tik sulaukę 18 metų. Visada skubame į pagalbą kaimynei 🙂
IMG_20160827_165023
Vaitkevičių merginos pasiruošusios padėti kitiems
Papasakokite plačiau apie labdaros paramos fondą „Išgirsk mane“, kokią pagalbą organizuojate ir kaip sekasi tai daryti?
Kai sunkia liga suserga vaikas, pasaulis nustoja suktis. Šeimai tai ne tik didžiulis emocinis, bet ir finansinis smūgis. Mūsų fondas jau 10 metų tiesia pagalbos ranką ištikus nelaimei. Į mus kreipiasi šeimos ir nedidelės pagalbos, kai pritrūksta pinigėlių nuvežti ligoniuką į didmiestį pas gydytojus ir tuomet, kai prireikia brangių nekompensuojamų vaistų ar medicininės įrangos. Didžiuojuosi mūsų draugais ir rėmėjais, nes jų surinktos lėšos padėjo nupirkti maitinimo pompą Emutei, kuri dėl įgimtos žarnyno ligos negali pati nei gerti, nei valgyti. Alionai padovanojome portatyvinį gleivių atsiurbėją, Linai padėjome nugalėti vėžį, Lukas džiaugiasi treniruokliu ir jo padedamas stiprina cebralinio paralyžiaus sukaustytą kūną. Smagu žinoti, kad mūsų iniciatyva ir neatlygintinas darbas padeda tiems, kuriems  gyvenimas yra nuolatinė kova už būvį.
Visų savo pašnekovų klausiu: kaip manote, kodėl taip svarbu padėti kitiems?
Elkis su kitu taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi. Sakyčiau, tai kažkiek savanaudiška – kuo daugiau aplink laimingų žmonių, tuo ta aplinka saugesnė, džiugesnė ir įkvepianti. Net negalėčiau sau leisti būti abejinga, nes mane stebi daug mažų akučių, kurios matys pasaulį taip, kaip jį matau aš.
Šitiek daug veiklos… Ko gero, visiems įdomu, kaip atrodo Jūsų diena, kuri turbūt trunka ilgiau negu 24 valandas?
Vasara kitaip… Ilgesnis miegas ryte ir daug maudynių, visiškas atostogų relaksas. Bet didžiąją metų dalį maloni rutina. Kol vaikai mokyklose, darželyje ruošiu pietūs ir tvarkausi. Jiems grįžus pamokos, pokalbiai, stebėjimas viena akimi, kad nevėluotų į būrelius. Jie dažnai atplėšia mane nuo viryklės ar skalbyklės ir įtraukia į savo konfliktus, stalo žaidimus. Kažkur tarpuose atsakinėju į klientų laiškus ir vis prilekiu prie vėlimo stalo. Visiems sugulus nebeatsiplėšiu nuo vilnų, nes turiu įvykdyti visus įsipareigojimus. Neturiu griežtos dienotvarkės, viskas keičiasi kas dešimt minučių ir pradėjus vieną darbą tenka jį mesti ir griebtis labiau degančio. Eilinė kiekvienos mamos diena 🙂
Ar turite bendrų šeimos tradicijų? Ką veikiate visi kartu, kai turite laisvo laiko?
Paklausiau vaikų, kokių turim šeimos tradicijų, sako – susitvarkyti kambarius 😀Turbūt nieko išskirtinio, nei kitos šeimos: triukšmingai švenčiam gimtadienius, vaikai dažnai daro pižamų vakarėlius ir suguža vakaroti vieni pas kitus į kambarius su užkandžiais ir nakvyne (tada kambario sienos braška nuo juoko ir šėlsmo). Tylesnis variantas, kai tai vyksta vasara, kieme, palapinėje 🙂 Šie metai ramesni sporte, bet prieš kelis metus visi nuolat važiuodavom į bėgimo varžybas, tradiciškai į Trakų pusmaratonį, Kauno maratoną,  „Bebro kelią“ ir kitas.  Mums patinka stalo žaidimai, važinėtis dviračiais, gamintis vakarienę ant laužo.
IMG_20160806_175625
Aktyvus laisvalaikis ir daaaaug pozityvo


Sunku patikėti, kad toks gyvenimas gali virti visai šalia mūsų. Man visada sukyla puikiausios emocijos, kai prieš save išvystu žmones, besidžiaugiančius gyvenimu, o šį kartą jų tiek daug ir visi vienoje vietoje bei visada kartu.
Užkrečiantis pavyzdys, užkrečiančios emocijos, yra ko pasimokyti ar ne?
Iš savo pusės @iPrasmink taip pat labai nori prisidėti prie šios šeimos gerovės bei artėjančia rugsėjo 1- osios proga padovanos 2 kompiuterius vaikams. Juos dovanoja mūsų ištikima skaitytoja ir pagalbininkė Simona Kavaliauskaitė. Ačiū dar kartą jai už gerą širdį.
Na, o mes nepamirškime, kad pasaulį matysime tik tokį, kokį patys susikursime. Eglės pavyzdys rodo, kad susikurti jį nuostabų – galime visi. To visiems ir linkiu. Iki kitų susiskaitymų!
Žmonės Žmonėms!
Jūsų Justas Černiauskas
P.S.
Primenu, kad @iPrasmink startavo ir facebooke! Laukiame visų gerų žmonių čia. Mūsų šeima priima visus, norinčius būtų kartu su gerumu, prisijunk ir TU!

2015 m. birželio 11 d., ketvirtadienis

Šeimos albumas

Gyvenimas, tai tuščia dėžutė....Ir kiekvienas dedame į ją tai, kas mums svarbu, tai ko mums reikia. Mūsų teisė pasirinkti, kuo ja pripildyti- rūpesčiu ar juoku,  niurzgėjimu, ar kiekvienos dienos stebuklo ieškojimu. Juk mes renkamės. Paslaptis tame, kad negali pasiimti to, ko neįdėjai. Jei ten nėra nuotykių, jų ir nerasi. Jei steni ir vargsti, joje nebus šypsenų ir žaidimų.Turime tik tai ko norime. Kuo daugiau duodame- tu daugiau gauname! Maniškė su kaupu meilės pridėta :) Ir tai pats didžiausias turtas, kurį turiu!!!

Šeimos albumas, Deimantės dovana man,  38 gimtadienio proga :)

Va taip mes gyvenimą švenčiam!!!