2012 m. vasario 29 d., trečiadienis

Ledinės

Pramuši ledą, randi sidabrą...... Žydros, ledinės šlepetės, šilko gijomis dabintos, padas- sidabru dažytas. Ledo princesei:)


Arbūzai


Manęs vis klausia, nuo ko pradėti norint tapukus užsisakyti. O jūs vaikai, taip darykit, kaip Paulina daro:) Nori arbūzo- bus arbūzas!




2012 m. vasario 28 d., antradienis

Viskas kitaip

 Gyvenimas verda, o nieko jums nepasakoju, netvarka.
Šiandien buvau Vilniuje, dalyvavau baigiamojoje vieno projekto konferencijoje. Prieš pora metų šis projektas man labai daug davė- žinių, įdomių žmonių ir motyvavo pradėti savo verslą. Todėl labai apsidžiaugiau (net suknelę nusipirkau:D), kai pakvietė dalyvauti baigiamajame renginyje. Nusivežiau  tapukų (visišką myzerį, po parodos kelias poras likusias), pasireklamavau, o paskui ir pardaviau keletą:) Rėžiau kalbą (Rimvydą tuo metu, kaip mano jaunimas pasakytų, užlagino, klausėsi išsižiojęs ir net nenufotografavo, o tokia graži, šalia Ilonos Balsytės ir Tomo Lagunavičiaus stovėjau..... ), susipažinau su nuostabiais žmonėmis, susitikau savo šauniuosius dėstytojus ir nusipirkau fantastišką triptiką (jei norėsite, galėsiu duoti jį piešusios Editos kontaktus- nuostabūs jos darbai), kuris, vos tik baltai nudažysim sienas, puoš didįjį kambarį:)

 Labai daug gerų emocijų ten pasikroviau, visiems, kurie ten buvo ir mane čia skaitys- linkėjimai!

O, kad neatrodytų, kad va, tik gastroliuoju po renginius ir linksminuosi, dar viena naujiena- pradėjau dirbti. Gana, jau prisitinginiavau:))) Kažkada užpildžiau CV socialiniuose globos namuose ir pakvietė pavaduoti sergančią darbuotoją keliom savaitėm. Darbas pamainomis (turėsiu daug gražaus laiko ir namams ir vėlimams) intensyvios slaugos skyriuje. Pirmą naktį gavau šoką, be perstojo žliubt norėjosi- mano pasaulyje senukai gražūs, švarūs ir kvepiantys už parankių vaikštinėja,močiutės prie daugiabučių ant suoliukų sutūpusios dirba, o ten pamačiau, kaip baigiasi žmogaus gyvenimas, kai suriečia ligos, kai artimieji jau nebegali juo pasirūpinti:( Darbas nėra sunkus, bet  kol susitvarkiau su emocijomis....  Kažkaip įsivaizdavau, kad viskas bus paprasčiau- rūpinsiuos senoliais, pamaitinsiu, nuprausiu, prieš miegą apklostysiu, būsiu jiems reikalinga, o realybėje jie nelabai ir tesupranta, kas aplinkui dedasi.. Pirmą kartą išsigandau pasenti, ne raukšlių- jos puošia, bet tos ligos..siaubas.....
Turėsiu nepilną mėnesį apsispręsti ar noriu Tai daryti, dabar jau, kai įsivažiavau, noriu ten dirbti, nes labai geras darbo grafikas- mėnesį dirbčiau kas trečią naktį, kitą- dvi dienas dirbu, dvi namie, kolektyvas draugiškas, o ir darbo pobūdis toks, dūšiai mielas. Klausimas tik, ar viską spėsiu (spėsiu, visada spėju!)
O namie nieko naujo- Deimantė šimtadienį dvyliktokams organizavo, sakė liko visi patenkinti, Rimgailė atsisėdo ant žirklių ir jos labai giliai  į užpakalį susmigo (jų vieta, be abejo, turi būti ant sofos ), dabar jai labai skauda, Klaidas bandė įrodyti sau ir mums (nors sakėm nekišti nagų), kad gali išardyti ir vėl surinkti telefoną, todėl dabar, didžiai kentėdamas, gyvena be telefono, Augustas, už kompaniją savo telefoną sudaužė (du metus juo naudojausi, o jam teprireikė poros savaičių), tik Einorui su Marčium katino dienos, kasdien žaislų gauna- "Norfa" mūsų remontui užsidaro, todėl viską išparduoda už pusę kainos, kaip nepirksi.
Poryt pavasaris. Su kuo ir sveikinu:)

2012 m. vasario 25 d., šeštadienis

Piktas šuo

Mažasis Sūris (katukas) vis lenda prie Minos. Tai ant galvos lipa ausies pakramtyt, tai uodegos galą čiulpia, tai laižo nosį, meilės priepuolio metu. Vakarais, tos meilės, Minai jau per daug- kai Sūris eilinį kartą į ją nusitaikė, suurzgė ir nubinzino šalin... Martynas:
-Mam, girdi, kaip garsiai Mina atsiraugėjo.... Gal alaus gėrė:))))


Saldi porelė


Jai ir jam..... Jaunatviškiems, ryškiems, įsimylėjusiems..... Lauktuvės iš Lietuvos:)


Dar vienos šokoladkės

Pas mane ir pas Justiną, ant jos Kruopos kojyčių:)


2012 m. vasario 23 d., ketvirtadienis

Aš vėl stilinga!


Inga iš Bure-bure pasakė, kad aš stilinga ir taškas. Inga, mano veltininei gyvenimo pusei reiškia tą patį, kaip Du Peruškevičiai ir pusantro Statkevičiaus mados pasauliui, todėl gauti apdovanojimą iš jos rankų žiauriai kieta ir vertinga:) Taigi lipu ant garbės pakilos ir sakau kalbą jūsų ovacijų ir fotografų blyksčių akivaizdoje!
Norėčiau nekartoti pernykščių tiesų apie save, bet čia, namučiuose, jau taip išsinuoginau (visas mano celiulitas, kaip ant delno), kad sunku ir sugalvoti, ko dar tauta apie mane nežino:)
1.Turiu teises, bet nevairuoju. Teisinuosi, kad neturiu mašinos (Rimvydo vairuojamas griozdas, dėl didumo, man kelia siaubą, o mažos raudonos mašinytės niekas nenuperka...), bet tiesa ta, kad bijau... Jos visos (mašinos), taip ir laukia, kol išriedėsiu į gatvę, kad galėtų apipypsėti ir pirštai apgrūmoti už nemokšiškumą.
2.Aš staugiu ant vaikų. Čia info tiems, kurie liaupsina, kokia aš tobula mama, nė velnio, esu staugalė ir  trypiu kojom, kai nebesuvaldau situacijos.
3. Teoriškai nuolat, nuo pirmadienio, sėdu ant dietos. Nes, nors Rimvydas ant rankų dar nešioja, bet jau sąžinė nebeleidžia to prašyti, o į pusę rūbų, laukiančių To išganingo pirmadienio, jau nebeįsibarškinu.
4. Namie nuolat įjungtas tv. Žinau, kad jis laiko vagis ir nieko doro per jį nerodo, bet laisvą minutę žiūriu net "24 valandos" (pasakiau ir pamirškit)
5. Kada nors pagimdysiu mergytę. Iki 40-mečio dar turiu gerus 5 metus ir noriu dar kartą pajusti laukimosi džiaugsmą ir bemieges naktis nešiojant glėbyje mažą, niurzgiantį, pienu kvepiantį kūdikėlį. Ši informacija buvo slapta, nes truputį jau prasilenkia su sveiku protu, bet visi vaikai UŽ naują leliuką:)
6. Neturiu jokio išsilavinimo. Baigiau profkę ir viskas:) Aš tik atrodau gudri:)))
7. Ne paslaptis, bet darau daug gramatinių klaidų. Noriu atsiprašyti už tai, nes pačiai akį durią klaidos, skaitant kitų parašytą tekstą. Nieko nepadarysi- profkė.

Ir perduodu apdovanojimą Sonatai:) Už nepasidavimą gyvenimo negandoms. Už nuostabiai pasirinktą ginklą- kūrybą, kovojant su liga. Už šypseną, augimą ir šilumą:) Ir už nuostabias lėlytes gimstančias ir atgyjančias jos rankose:) Smagu, kad esi!

p.s. nai nai nai, jau turiu du! Visai neblogas melsvai žalias blog'as man irgi skyrė apdovanojimą:) Ačiū Rosita:)

2012 m. vasario 20 d., pirmadienis

Jorė


O čia tai buvo! Kažkoks emocinis sprogimas!!! Pešu šią žalia žalia, iki skausmo išsiilgtos spalvos vilną ir spygauju be perstojo- viskas mano mėgstamiausia spalva ŽALIA! Noriu žalių pagalvėlių ant sofos, noriu žalių užuolaidų, žalio kilimo, žalios suknelės, žalių auskarų.... Noriu žalių dienų.... Ir dar saulėtų! Ir dar gėlėmis pražydusių..... 




Žiema žiema bėk iš kiemo.....

Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, blynus pilnais žandais valgiau, žiemą gazdinau ir pavasario šaukiausi...







2012 m. vasario 17 d., penktadienis

Pasaka Ūlai

Kartą, vienoje baltoje ir šaltoje Žiemos Karalystėje gyveno du maži, balti Katukai. Baltomis nosytėmis, baltomis letenėlėmis, baltomis, puriomis uodegytėmis. Katukai buvo labai draugiški, bet išdykę, jie visą dieną gainiodavo vienas kitą, liuoksėdavo per sniegynus, maudėsi pusnyse, laižė baltą saldų sniegą.... Ir jiems nebuvo šalta, jų purus, akinančiai baltas kailiukas šildė net  nakčia, kai mėnuo nušviesdavo blizgų sniegą, o jie įsirausę į pusnį,  švelniai, su meilę murkė vienas kitam pasakas ir džiaugėsi, kad gyvena tokioje gražioje šalyje. Vienintelė bėda- jų niekas nematė... Sniegas baltas- Katukai balti... Vaikai šiuožynėdavo nuo kalniuko, lipdė senį besmegenį, slapčia nuo tėvelių laižydavo varveklį ir nė įsivaizduoti negalėjo, kad čia pat, tarp jų, nardo du švelnūs ir minkštučiai kamuoliukai, be galo trokštantys, kad juos pastebėtu ir paglostytu. Niekas jų nelakino pieneliu....Ne ne, Katukai nealko, nes baltoje Žiemos Karalystėje pienukas pats stebuklingai  atsirasdavo, vos tik mažiai apie jį pagalvodavo, bet juk kaip malonu ir miela, kai jo į dubenėlį įpila mylinčios rankos.... Retsykiais mažyliai laižydavo vienas kito ausį guosdami, kai koks išdykęs berniūkštis išgazdindavo paleidęs sniego gniūžtę į jų pusę, ar maža mergytė, margomis, močiutės megztomis pirštinaitėmis nepritūpdavo prie jų pakalbinti, nors abi taip atkakliais trynėsi jai aplink kojas.
Ir tada pasirodė Ūla. Tai buvo ypatinga mergaitė, nuostabiai gražiomis akimis, sušildančia šypsena ir Debesėliu. Taip, ji turėjo nuosavą Debesėlį! Žydrą, švelnų ir lengvą, kaip pūkas. Ūla bėgiodavo lauke jį prisirišusi baltu kaspinu ir visi vaikai norėjo su ja draugauti, niekas, niekada nematė tokios gražios, linksmos mergaitės ir tokio gražaus Debesėlio. Vieną saulėtą žiemos dieną, Ūlytė trumpam stabtelėjo ir pritūpė nuo apsnigto akmens nupūsti didelės, ledo suknia pasipuošusios snaigės. Debesėlis nusileido žemai žemai..... Taip žemai, kad Katukai jautė, kaip jis švelniai kutena nosytes... Jie susižvalgė ir... užšoko ant jo! Ir įvyko stebuklas- juos visi pamatė! Balti balti Kačiukai ant žydro žydro debesėlio! Ūla aiktelėjo iš netikėtumo, vaikai aplink nuščiuvo ir nedrąsiai vienas kito klausinėjo, iš kur gi atsirado šie mažyliai? Jie ten ir liko- ant žydro Ūlos debesėlio, matomi iš toli toli. Vaikai jais žavėjosi, gyrė, lakino pieneliu, glostė ir klausėsi jų murkiamų pasakų, juos visi mylėjo. Bet Kačiukai buvo tik Ūlos, nes juk ir Debesėlis buvo tik jos. Ir jie visada buvo kartu- graži, miela ir linksma Ūlytė, du maži, išdykę Katukai ir šiltas, lengvas, žydras Debesėlis:)


2012 m. vasario 16 d., ketvirtadienis

Mes mylim Lietuvą!!!

Vėliava- koncertas-skanūs pietūs ir kelionė į Lietuvą.... Šiandien mes švenčiam, o jūs?:) Mažieji vaikai gavo dovanų (kas pasakė, kad Lietuvai nepatinka, kad per jos gimtadienį geri vaikai dovanų gauna?), didieji bernai išlėkė į pasimatymą (jiems mergikės truputi svarbiau, šiai dienai, nei Lietuvos gimtadienis), Deimantė iš pat ryto išskuodė mokyklon šimtadieniui ruoštis (pateisinama priežastis), o mes, likęs būrelis, šventę šventėm:)    Linksmai ir jaukiai, į Lietuvą keliavom:) Iki lietuviško upelio, kuris vieną lietuvaitį klastingai į savo seklius vandenis įviliojo ir namo teko bėgte bėgti, kol batai ir kelnės nesuledėjo galutinai... Sakyčiau, viskas teisinga- aplaistėm gimtadienį:)))











2012 m. vasario 15 d., trečiadienis

Dalyvauju loterijoje

Viskas. Pasimaišiau dėl meškių.... vaje-vaje atelje vienam gražuoliui namučių ieško, gal nusišypsos laimė ir jis atkeliaus pas mus:)

2012 m. vasario 14 d., antradienis

Valentino dovanos

Pamenat dovanų keitimosi akciją, kurią Sonata organizavo? Šiandien finalinė diena, o nuostabią, Vilmos iš Vienkiemio spalvų, man skirtą dovaną, gavau jau vakar (Vilmut, tikiuosi mano paštininkas nevėluos ir šiandien pasibels į tavo duris) Negaliu aprašyti jausmo, kuris apima gavus siuntinį iš realiai nepažįstamo žmogaus, gyvenančio taip toli, kitoje Lietuvos pusėje ir taip labai tave jaučiančio.... Negaliu aprašyti jausmų, laikant rankose su tokia meile sukurtos dovanos... Dar kartą AČIŪ tau, Vilmut, už tokią šiltą ir  mūsų vis gražėjančius namus papuošusią Valentiną:) Slapta džiaugiuosi, kad namie nėra mažyliu ir visi labai atsargiai ir švelniai su ja elgiasi:)






Ir kukli mano dovana mainais:) Spalvotuose meilės voratinkliuose įsipainiojusiai blog'o draugei:)