2013 m. gruodžio 17 d., antradienis

Paskutinės minutės pasiūlymai

 Namie visi be galvų.  Mama, mano sportbačiai suplyšo- lekiant į varžybas. Man vakar striukės užtrauktukas  sulūžo- ryte vėluojant į mokyklą. Turiu rytdienai, darbų pamokai, 5 kiaušinius nunešt/ sviesto pokutį- 22,05 ( šaldytuve nėra, o parduotuvė dirba iki dešimtos ). Prieš pat miegą-  reikės rytojui, Kalėdinio eglutės burbulo (visos šventinės dekoracijos dar sodyboj, toli) Jaučiuosi tada tokia kieta ir galinga, turinti slaptą sandėliuką, su tvarkingai sudėliotais reikalingais daiktais- švariomis kelnėmis, nesuplyšusiomis kuprinėmis, kvepiančiomis kojinėmis (ėėėė...... o į Igno gimtadienį būtinai reikia švarių kojinių? Nes, šiaip jau nėra....), faneromis, pjūkleliais, žaliais siuvinėjimo siūlais, guašu, kuris, ups,  baigėsi, kažkokia spec papke, ar ypatingo formato popieriumi dailei,  kurių reikia RYTOJ. Arba tuoj pat, po akimirkos:))) Aš atsilyginu ruošdama pietūs- nubėg, prašau parduotuvėn svogūnų. Grįžus- nepyk, bet dar grietinės reikia.... :)))  O praeitą savaitę susimoviau su Einoro pieniniu dantuku. Visiškai galva tuščia- pati išroviau, pati suvyniojau į iškritusiu dantų skepetaitę (reikalingas dalykas, kad po pagalve dantukas nenusimėtytų), pati po pagalve pakišau ir.... vakare sėkmingai jį pamiršau. Siaubas, bet negi  kalta prisipažinsi, tokiai situacijai visada turiu pasiteisinimą- ir kaip per tokį bardaką kambaryje dantukų fėja iki tavo lovos nueis?! (va, kažkaip mažiuko darželinuko iškritęs dantukas taip iš galvos neišdulka, kaip vienuolikmečio ) Kita rytą Einoras dantis valosi ir bando mano dėmesį atkreipti- man toj pusėj, kur skylė, skauda valyt. Aš po pusryčių indus plaunu- švelniau valyk, jei skauda......  Vargšas vaikas, supratęs, kad mano atminties nepažadino, ir dantukų fėjos tikriausiai nesulauks, vakare vėl šalia sukasi (ne visi tokie nagli, kaip Augustas. Jis nebesivargindavo ir išlupęs paskutinė klibantį dėdavo ant stalo- mam, penki litai iš tavęs :D)- pažiūrėk, kodėl čia tarpas pas mane toks didelis tarp dantų, lyg danties nebūtų? :D Aš, lyg pirmą kartą jį prasižiojusi pamačius- taigi čia dantukas naujas auga. Vietoj to kurį vakar išroviau (Būtent! Višta tu!) Ir nors skradžiai žemės lysk, kad vaikas begalvę mamą kone gerklėn susikišo, kad ji praregėtų! Uodega pabrukus palydėjau į jau sutvarkytą kambarį, dar kelis daiktus į vietą padėjau, apkamšiau, išbučiavau ir paraginau greičiau užmigti, nes ypatinga naktis, tylu turi būti:) Tada puoliau piniginėn- cha, nėra penkių litų!  Rimvydo išpurčiau- centai. Baladojuos pas dičkius, į antrą aukštą- gelbėkit, dantukų fėjai riesta (žinoma, jau po 22 val ir, net jei bankomate išsigryninčiau pinigus, jų niekur nepasmulkinsiu), purtau jų santaupas, šiaip ne taip saują pinigų surinkus, skirstom, rūšiuojam, kad baltais centais nebūtų, sukam į popieriuką ir kišam po pagalvę...... Tvarka:)
O vakar Martyno eilė. Mamyt, ar man Kalėdų vaidinimui kaukę nuvelsi? Žinoma, mielasis, kada? RYTOJ.  Pamatęs mano veido išraišką, nuramino-  man nedaug reikia, tik kepurės, kaklaraiščio ir batų. Miško kaukas būsiu. Man irgi nedaug, pagalvojau, tik šautuvo :D Bet pažvygavau isteriškai, palaksčiau iš kampo į kampą ir nuvėliau:) Naktį (kiek ten tos nakties...), tiesa, miegoti buvo velniškai karšta, bet ryte kolekcija jau buvo sausa (paturbintas džiovinimas, virvėmis nuleidžiant gaminius prie pat židinio ir meldžiantis, kad nesudegtų) :)))
Graži šventė buvo:)






2013 m. gruodžio 14 d., šeštadienis

Šuolis į Kalėdas

Mus vis kas nors ištinka. Dažniausiai ištinka kasdienybė- pilka rutina, vyniojanti vienodas dienas, lyg siūlų kamuolį, pirmadienis/penktadienis, 1-15-29.... Tas pats per tą patį, beveik minučių tikslumu. Ir nuobodu ir saugu, žinai kas laukia ryt, kas po savaitės. Bet netrūkus atsiranda jausmas, kad kažką prarandi, kažko nepatiri ir jis pradeda smaugti, auga ir didėja, kol pasiryžti kažką keisti. Arba, ištinka nesėkmė. Virtinė nesėkmių (kam naujiena, kad nelaimė po vieną nevaikšto?). Viena, antra, sukelia erzelį, septinta- isteriką, o paskui jau lyg ir apsipranti, atseit, nieko naujo- bukas toks jausmas įsijungia, tikriausiai tam, kad apsaugotu smegenis nuo perkaitimo:) Ir tada ateina diena, kai ištinka stebuklas. Ir ne kokia tai mistinė abrakadabra, o realių žmonių sukurtas stebuklas, išraunantis iš tos nelaimių virtinės. Galbūt to ir tereikėjo- pradėti šypsotis, kad negandos, nebepenimos niurzgėjimo, spruktų šalin. Aš Martukui vis kartoju- šypsena stipriausias ginklas- erzina, ne siusk, o šypsokis, pamatysi, nugalėtojas būsi! Ir padeda:) Jis šypsosi, o erzintojas dar numetęs kelis riebius apibūdinimus apie jo reakciją, atsimuša į žaismingas duobutes skruostuose ir cimpina šalin, savo nepasiekęs:)
 Vakar, penktadienį tryliktą, buvo ta diena, kai mus ištiko stebuklas. Mistinė diena tokiam netikėtumui:) Kažkoks dėsningumas,kad gruodžio mėnesį vis užstringam. Ir perniai tas pats, ir šiemet... Gal taip reikia, kad šventės saldesnės būtų, nes iki jų viskas susistyguoja:) Iš pradžių sulūžo vonios grindys. Taip taip, jos pasirodo irgi ne amžinos. Ir žinau kodėl- iš pavydo, nes vonia vienintelė neremontuota liko. Dabar klozetas  stovi tiesiai, kriauklė jau gerai pasvirus, o į dušo kabina lipam, kaip į liftą, tikėdamiesi nepavažiuot aukštu žemiau :D Tokia, ganėtinai keista anų metų statyba- pamatai, smėlis,  20 cm oro tarpas ir grindinės lentos. Nedaug trūksta, kad iš dušo kabinos išlipsim ant balto smėliuko, na kuo ne atostogos Havajuose :D Šalia stovinti skalbyklė, grežimo metu, šokinėja, kaip paauglys į akis :))) Tada, jei nėra Rimvydo namie ir jis jos savo stipria letena neprispaudžia,  prie linksmybių  aš jungiuosi, užsėdu savo storąją, kad kūno svoriu nors kiek ją sutramdyti ir, kaip ant kokio neprajodinėto arklio bandau išsilaikyti- kas ką :D Tokios tad, namų šeimininkės linksmybės :D
Namų šeimininko kitos- sugedo mašina, o jis be jos, kaip be rankų. Skaudžiai, su trim bjauriai nuliais. Kai išsikapstėm,po poros savaitėlių, ji apvirto. Rimvydas su vyresniais berniukais važiavo, ačiū Die lėtai- visi sveiki, tik Augustas kelis guzus įsistatė, Klaidas pilnas ausis stiklų prisikimšo (nė vienas neįpjovė- va čia tai laimės kūdikis!), bet mašina, kaip koks senas briedis pavasarį, kad ragus nusimeta, atsikratė stiklų, stopų, žibintų ir veidrodėlių :)  Sekančią diena Rimvydo telefonas sugedo, dingo visi kontaktai, oi, dar dabar toks isteriškas juokas iš jo, aukščiau minėtos, bukos reakcijos- NA, KAS DAR ? :D Kadangi , jis tą virtinę pradėjo mėnesiu anksčiau, kai likimas, kaip kažkokią gyvenimo pamoką, suvedė su bendradarbiu, bjauriai jį išdūrusiu, dėl ko ne tik finansiškai nukentėjo, bet ir reputaciją prieš kelis klientus susigadino (kas buvo daug skaudžiau, pažadėti ir neištesėti,  mano meistrui, peilis į nugarą) Bet Viktorija gerai sako, kas mūsų nenužudo, tas sustiprina:) O stipriausias pasirodė Martukas. Grįždamas iš mokyklos užsuko į "Norfą", daviau spektakliukui pinigų ir liko didelis Litas:) Įsidėjo į spintelę kuprinę, apsiprekino, grįžo, įkišo raktą į spintelę ir apsigalvojo- apsisuko į saldainių skyrių, likusių centukų išleisti (finansinės operacijos su Litu visada labai sudėtingos ir reikalaujančios rimtų sprendimų:) ) O tada nelaimė- pamatė, kad spintelė tuščia ir kuprinės nė kvapo.... Toliau jau reiktų pasakoti jo žodžiais. - Negalėjau savo akimis patikėti, kad kuprinės nėra. Mano kuprinės! Rankos drebėti pradėjo, apsiverkiau iš karto. Paskui pagalvojau, kad kol verksiu vagis pabėgs, ir nusišluostęs ašaras išėjau pagalbos ieškoti- pavaikščiojau po parduotuvę policininko ieškodamas, nėra, tada matau durys ir parašyta ap-sau-ga. Pasibeldžiau, užėjau ir sakau- laba diena, mane apvogė.  Kietas mažius, ar ne:))) Mažiausiai 10 pažįstamų septynmečių būtų raudodami pas mamytę parbėgę, o jis savo reikalus pats susitvarkė:) Sako, kalbėdamas su apsauginiu vėl apsiverkiau, paskui dar kartelį, kai pardavėja ramint pradėjo. Tada pirkėjai dar ramino ir visi dairėsi, ar vagies nepamatys. Vagies nerado, policija peržiūrėjusi kamerų įrašus atpažino vietinį valkatėlę, be pastovios gyvenamosios vietos. O Marčius susirgo, tikriausiai dėl streso, porą dienų laikėsi temperatūra virš 38 (nei slogos, nei kosulio, jokių simptomų daugiau), numušu ir vėl aukštyn- kliedėjo vis, blaškėsi, policijos šaukėsi. Dičkiai kalbėjo, kad su mielu noru su juo vietomis būtų pasikeitę, pavogta kuprinė su neparuoštais namų darbais, taigi kas gali būt geriau :))) O mažius pergyveno siaubingai.... Pasiguodžiau vagyste Facebooke draugams (na ir pasigyriau tuo pačiu, savo savarankišku žiogu) ir  prisikalbėjau. Įvyko suokalbis ir man nežinant, draugiški nykštukai, surinko ir pervedė pinigėlius naujai kuprinei... O kuprinė tą dieną ir atsirado (Martukas pasakė, kad Kalėdų senelis viską sutvarkė- toks metų laikas, kai senelis teisybę pasaulyje atstato) . Kažkokia moteris ją prie upės rado ir mokyklon nunešė:) Ir taip jau išėjo, kad nykštukai vargo ir stengėsi be reikalo. O aš, pusdienį pražliumbiau dėl netikėtumo, dėl to dėmesio kurį gavau, dėl to, kad tiek daug žmonių mane myli.... Ir supratau, kad gerumas kerta per smegeninę dar stipriau nei nesėkmės. Jaučiausi apgirtusi nuo jausmų sumaišties, lyg kokiam kosmose- viskas sukasi aplinkui, o aš negaliu pajudėti. Buvo ir gėda (geriau 100 kartų duoti, nei kartą gauti, toks mūdnas, jausmas, kad nesi vertas) ir pikta kažkiek, kad aplamai zirziau eteryje, ir šilta, ir gūzas gerklėje, kad tiek žmonių apie mus galvoja. Sakau, kosmosas:) Šiandien tai jau net protauti sugebu, vakar ištisai ašarojau ir vaikščiojau iš kampo į kampą vietos nerasdama:) O dabar švenčiam:) Draugų dieną:) Susitvarkėm namus, pasipuošėm eglutę, prisipirkom skanumynų ir visi vaikai gavo po dovanėlę, to, ko seniai norėjo. Akiplėšiškai sakau- Kalėdos pas mus šiandien, simboliškai su "Vienu namuose" per tv:) O aš, lepinsiuos švente viena:) Užsidarysiu miegamajam su Knyga. Knygų neskaičiau, nemeluoju, nuo rugsėjo mėnesio gal. Toks metas, kad laiko joms neturiu. Bet ne šiandien- šiandien šventė:) Išvyniojau Rasos atsiųstą dovaną, perskaičiau mielą atviruką, pasidalinom saldainius ir gardžiai suvalgėme jos  žvejo skaniausiai ruoštą žuvį (Rasyt, nepatikėsi, nuo perniai jos skoni pamenu!) ir skaitysiu jos knygą. Pavydėkit! Ir suskubkite rašyti Kalėdų seneliui laišką, kad jus suptų tokie žmonės, kaip mane! Aš jus myliu:) Gražaus laukimo:)))

2013 m. gruodžio 10 d., antradienis

Trys paršeliai

Gyvena kartą trys broliai. Trys žavūs linksmi, rubuiliai paršeliai- Nifnifas, Nufnufas ir Nafnafas. Ir vilkas pilkas gyveno. Stipriais plaučiais toks:) Vėliau žiema atėjo... (visai, kaip pas mus, ar ne?!) Nesusitarė broliai, kaip čia saugiausiai ir šilčiausiai peržiemoti galėtų, susipyko ir į skirtingas puses pasuko- namų statytis.....






2013 m. gruodžio 2 d., pirmadienis

Pašnekesiai......

Peržengiant metų slenkstį privalai būti rami. Nelėkti, susikaupti, apgalvoti, susitaikyti.... Apkabinti, prisiglausti ir atleisti:) Paskambinti, supakuoti kvapnią, šiltą dovanėlę ir pasipuošti. Namus ir širdis:) 

 Ramaus laukimo:)














2013 m. lapkričio 26 d., antradienis

Du viename

Visiškai vienodi- nes didžiausia mažos mergaitės svajonė būti tokia, kaip Mama. Tokia pat protinga, gražia, linksma, stilinga.... Juk,  be galo didelė jautiesi įsispyrus į jos aukštakulnius- ech.... tas paslaptingas kaukšėjimas ir pasaulis iš taip aukštai!  Ir esi labai suaugusi ir svarbi, atrodydama taip pat, kaip Mama:)
Tapukai mamai ir dukrai, šiltiems, jaukiems ir romantiškiems trepsėjimams:)






2013 m. lapkričio 19 d., antradienis

Stiliukas palanga

Kadaise, vasarą, sodyboj, kai Martynas ant nuogo kūno užsimetęs džinsinį švarkelį lakstė, didieji broliai mikliai jį per dantį pertraukė- stiliukas palanga, sakė :)) Ilgai vaikui niekas ir nepaaiškino, kad to švarkelio pavadinimas- džinsinis, o ne "stiliukas palanga", nes taip ir sakydavo, kur nors eidamas,- "stiliuką palangą" rengsiuosi, taip galingą, sunkai tramdomą, juoko priepuolį visiems sukeldamas :D Dabar išaugo jau jį, bet stiliaus paieškos taip ir liko su "stiliuko palangos" pavadinimu:)
Šiandien, išsitraukė iš mano šilko dėžės (turiu tokį lobį su įvairiaspalvėmis skiautėmis) kaklaraištį-  eik, tu sau, koks geras, seniai kaklaraiščio norėjau!!! Pasipuošė, pasistaipstė prieš veidrodį ir konstatavo faktą- ryt taip pasipuošęs mokyklon eisiu!


Gerų darbų dienos

Ryte pasikloja lovas. Grįžę iš mokyklos, persirengia ir puola ruošti pamokų. Laiku grįžta iš draugo. Pavalgę išsiplauna lėkštę, o  ruošiant pietūs vaikšto iš paskos- gal galiu padėti? Su šluota rankose sukiojasi po namus ieškodami dar neiššluotos kertelės:) Veržiasi pavedžioti Miną ir išvalyti triušio narvą.... Sukus apsukus kedena sofos pagalvėles ir tvarkingai rikiuoja batus koridoriuje. Ne, aš jų neužkerėjau, tik įtraukiau į 10 dienų gerumo akciją, kurios pagrindinis prizas, kelionė į baseiną:))) Per dieną Einoras ir Martynas turi atlikti 10 gerų darbų savo, šeimos ir namų naudai- vaizdelis, kai skvarbiais seklių žvilgsniais stebi namus (kas dar ne vieton padėta?!), vertas milijono :D Išsivalyti dantis be priminimo, taip pat labai geras darbas- ir dantim ir mamai, kad nebereikia dėl to galvos kvaršinti. O kai jau visiškai blogai- namai tvarkingi, visi sotūs ir laimingi, tai vienas kitam arbatos pasiūlo- broli, nori arbatos? Taip, gal ir tu nori? Ir binzena virtuvėn :D Žodžiu, nenumirus patekau į rojų.... Rimgailė irgi, užskaičius, kaip gerą darbą labai mikliai konfiskavo Martyno iš mokyklos atsineštą jogurtą, o sąsiuvinuke atsirado įrašas numeris 6- "pavaišinau sesę" :)

2013 m. lapkričio 16 d., šeštadienis

Šiltai kasdienybei

Buvau kurią dieną labai pikta- pavargus, irzli, tiesiog daug visko susikrovė ir garą nuleisti reikėjo (ant tų, kuria arčiausiai, kaip bebūtų apmaudu, patogiausia išsikrauti)- žaibuoju, urzgiu, vilku staugiu..... Namiškiai, be abejo, protingi- saugaus atstumo laikosi, į akis stengiasi nežiūrėti:) O Martynas priėjo (kaip koks Kindziulis), prie manęs (visos tokios spygliuotos), pasistatė taburetę, pasilipo, apkabino stipriai stipriai ir sako- man atrodo, tau tiesiog trūksta dėmesio.......

Serija šiltukų, kad ir jums dėmesio nepritrūktų:) Būkite linksmi:)))










2013 m. lapkričio 7 d., ketvirtadienis

Rožiniai akiniai

Žinot, koks vaizdas pro rožinius akinius?
Einu namo, jau kiek pritemusia gatve, jaukiai apšviesta miesto žibintų, kalbu telefonu. Kelias pro seną ligoninę, apleistą pastatą, apjuostą akmenine tvora. Ir matau.... Negalėdama patikėti savo akimis šaukiu į ragelį- Nepatykėsi! Kažkas tam parkelyje, prie senos ligoninės, šalia tvoros, viržių į milžinišką baltą vazoną pasodino!!!! Eik, tu sau, kaip atrodo! Nerealiai!!! Lekiu artyn (toks smagumas dūšioj viešoje vietoje tokią staigmeną rasti, kai aplink tik sugrėbtos lapų krūvos smurgso ir drumzlinos balos telkšo...) ir  žvigsnio negaliu atplėšti nuo milžiniško ryškiai violetinio krūmo. Po kelių metrų žingsnį sulėtinu....
Kas ištrynė spalvas?! :D



2013 m. spalio 29 d., antradienis

Kitoks Miškas

Mano Kitokiam Miške auga susišiaušę medžiai. Dideli dideli, į debesis įsmeigtomis viršūnėmis. Jie nuolat šneka- šiūrena šakas vėjas ir miške knibždėte knibždanti gyvastis. Gurgena upelis, kiaurai skuodžiantis tankmę, jis smalsiai sugėręs visas Kitokio Miško istorijas neša jas namo, į Gilųjį ežerą.




Miškas pilnas garsų.  Vienoje pusėje girdisi muzika, o basakojė Laumė, nusispyrusi stebuklingas kurpaitės sukasi ir šoka, aplink nepastebėdama nieko...... Kitoje  girdžiu, kaip auga grybai. Pukši ir stena, stengdamiesi vienas kita dydžiu aplenkti:) Smagūs ir visiškai nenuodingi musmeriukai, ryškiai raudonom kepurėm viliojantys juos rasti ir neštis namo. 




 Rodos tiek visko! Gudrios lapės, meilios baltos meškos...



Ir traškesys, aukštai medyje, kai jau nebesitiki nieko sutikti.....  Ten, nuo šakos, ant šakos, vos sugaunamas žvilgsniu, straksi Laumiukas:) Mažasis Laumės išdykėlis, svajoklis, geroji Miško dvasia...




2013 m. spalio 28 d., pirmadienis

Velia vaikai

Kadangi šį vakar esu labai kultūringai išspirta iš vėlimo spintos, o virtuvę tvarkyti vis vien tingiu, tai prisėdau papasakoti apie veliančią jaunąją kartą:) Šiais metais bandžiau būti bjauri, sakiau, vaikščiosit basi, kol patys sau tapukų nenusivelsit (reikia juk kažkaip kažkada išmokyti, ar ne:)), bet visai netyčia Deimantę apaviau (sakė šalta bendrabutyje), Rimvydą apaviau (labai jau gražiai žiūrėjo į laisvus jo dydžio tapukus) Rimgailė susirado senai senai veltus, mažiai ne tik, kad su veltinukais, bet ir po kelias poras turi- vis pameta, pazyzia, gražiom akytėm pamirksi ir jau naujus kepu,  o didieji bernai atkakliai vaikšto basi:) Tiesa, Augustas, jei tik panorėtų, galėtų susikočioti, jis kišenpinigius veldamas užsidirba, stovėjau stovėjau šalia, kol mokėsi,  dabar gi, jau ramiai galiu palikti vieną iki pergalingo- mam, baigiau! Bet tik iš reikalo, tsakant:)
 O štai Einoras su Martynu, kaip bitės prie medaus, retsykiais nelabai gražiai atsimenu Rasą, kuri per Gildijos plenerą davė velnių, kad vaikams velti neleidžiu ir taip pragaro vartus atvėrė :D Jiems būtinai reikia tos spalvos vilnos, kurios mažiausiai turiu, arba tos, kuri brangiausiai kainuoja, badyti adatėlėmis, kai teturiu paskutinę sveiką adatą,  arba  mirtinai velti tada, kai ir man mirtinai reikia (teoriškai galėtų tai daryti ant virtuvės stalo, bet didelė tikimybė, kad paskęsim, vadinasi jie lieka prie vėlimo stalo, o aš, našlaitėlė, pasisriūbaudama einu ieškoti sau prieglobsčio) Bet kokie rezultatai! Einoras penalą ir sau ir draugui dovanų nuvėlė




 Arbatą geriame pasidėję at unikalių rankų darbo padėkliukų




O šiandien Martynui sumaigius kalną karšinio ir ašaromis jį sulaisčius (pradedant- aišku žinau, kaip velti.... .....nenoriu jokių žaidimų, pirštinių man reikia.....pasitrauk, nereikia manęs mokyti..... kas čia per nesąmonė....  durna ta tavo vilna....aaaaa... aš nieko nemoku......:D) teko pasielgti, kaip su tikru vyru (daryk, taip, kad jis nesuprastų, kad tu darai, ir galvotų, kad čia jo nuopelnas:D) ir kiek pavairuoti-  pirštinės jau džiūna:)))




2013 m. spalio 20 d., sekmadienis

Tamsoje

Oi, tie LESTO romantikai, puf ir atjungė elektrą- jaukus žvakėmis sušildytas šeštadienis..... Į tapukus įvelinėju tiek daug visko- liną, šilką, siūlus, žoles.... vakar išbadžiau vašką:) Martynas nepatikėjo mano paaiškinimu, kad jie retsykiais išjungia šviesas, kad šeimos nariai arčiau vienai kitų būtų, neišsibarstytų atskiruose kambariuose - mes ir šviesoje būnam kartu :) Televizoriaus nėra, interneto nėra, muzika negroja, knygos nepaskaitysi. Atsitraukėm užuolaidas, kad nors kiek šviesa iš lauko, nuo gatvės žibintų sklistų. Dičkiai išsilakstė kas sau- iš karto svarbių reikalų atsirado, aplankyti draugą, šunį pavedžioti, tik puslavandį teiškentė ant sofos mėlynais, telefonų,  nušviestais veidais:) Kol išgelbėtojas Rimvydas iš toli grįžo, su mažiais pasakojomės baisias istorijas, klojau vilną, lipdžiau tapukus ir viena akimi stebėjau, kad du piromanai su ugnimi žaisdami blakstienų nenusisvilintų (turim!) ir namų nesudegintų- vakarėlis baigėsi šlapio rankšluosčio užmetimu ant užsiliepsojusio žvakių padėklo:)






2013 m. spalio 9 d., trečiadienis

Nerk į Vandens pasaulį

Be abejo, labai tikiuosi, kad aplankysite šauniausių Lietuvos vilnos virtuozių parodą Vilniuje, botanikos sodo gamtos muziejuje, trumputis foto reportažas tik tiems, kas toli toli:)))



Tik dalis autorių:)











 ......mano ką tik iš vandens išropoję balos vėžliai ir tapukai "Purslai"