2013 m. balandžio 29 d., pirmadienis

Tėtis- Vyras

Reklama per tv..... jei nusipirkom rankšluostį, nusipirksim ir broliuką.....
Kalbu su vakarieniaujančiais mažiais:
-Martynai, reikia mums broliuko?
-Jau nebe, užtenka namie tiek brolių, kiek yra.
-Tai gal sesutės reik?
Na.... gal vienos tik, kad po lygiai būtų, po keturis.
Einoras paprieštarauja, tada juk bus trys mergaitės ir keturi berniukai. Martynas:
-Tai aš su mama mergaitės skaičiuoju.
Einoras:
-Tada ir tėtį su berniukais skaičiuok.
-Ne, tėtis ne berniukas, tėtis Vyras:)
-

2013 m. balandžio 27 d., šeštadienis

Gyvensiu 100 metų


 Šiandien man tinginio diena:) Namie tik mažiukai, už lango vėsu ir lynoja, tokiu oru geras šeimininkas ir šuns į lauką..... Šuo namie, bet jaunimas kažkur laukuose sunkiai nugaras lenkia- dalyvauja talkoje sodinant mišką. Prisiskambinti negaliu, pasiklausti ar nesušalo irgi, todėl užkūriau židinį, priviriau katilą troškinio ir nerimauju sau, bandeles kildindama (pirmą kartą ir dvigubą porciją, kad per mažai nepasirodytų)- neužilgo šausiu orkaitėn ir rymosiu prie lango savo šaunuolių laukdama. Ką tik kalbėjau su miško savininkais, išgyrė mano darbštuolius, sakė, net suaugusius, ne pirmą kartą sodinančius perspjovė, taip ir žinojau, kad du kartus rodyt nereiks:) Ir išmoks ir užsidirbs, gaila tik oras nelepina.
 Martynui ir Einorui nepavyko išsiderėti, kad išleisčiau į lauką (vienas ką tik baigė krenkšti, po kone 2 savaičių bronchito, kitas -šventa vieta ilgai tuščia nebūna, jau antrą rytą pažadina kosėdama), tai stato lego miestus, o aš kiekvieną naują statinį turiu nufotografuoti. Pakils tešla ir eisim kartu bandelių sukti:)
 Tik šiandien pastebėjau, kad septintas Martuko gimtadienis labai tyliai ir ramiai praėjo, dėl ligos svečių nekvietėm, jau net nebepamenu kokį tortą kepiau. Bet, kaip jis išvakarėse mane du kartus nužudė nepamiršiu ilgai :D Prisėdau šalia, labanaktuko palinkėti, apie gimimą jo kalbamės, pasakoju, kaip važiavau ligoninėn, kaip Rimgailė su Augustu susiginčijo kas gims, sesė ar brolis, klausia- patiko gimdyti? Patikinau, kad nors ir kaip ten sunku buvo, rezultatas labai labai džiuginantis, žinočiau, kad vėl toks nuostabus vaikas gimtų- kartočiau vėl:) Sako- gaila, nebegali gimdyti.....Kodėl, galiu gi. Negali, nesi jau tokia jauna, kad gimdytum...... Kol žiopčiojau, kaip žuvis, bandydama rasti tinkamus žodžius savo jaunystei ir galėjimui nusakyti, jis vožtelėjo dar kartą- ir iš viso, jei gimdytum, būtum DAR storesnė nei esi, o ir laiko nebeturi, dabar reikia stengtis gyventi iki 100 metų, o ne mažais vaikais rūpintis:D Kažkas akivaizdžiai nenori užleisti mažiausiojo posto:)))

...Pakilo mano tešla, o siaube, kepsiu jas, tikriausiai, visą savaitgalį:D




2013 m. balandžio 24 d., trečiadienis

Šventėms artėjant

Gal dar neturi dovanos mamai? Arba, juk esi nuostabi mama, gegužės 5 nori palepinti save:) Laisvi, 40 dydžio tapukai, siauresniai kojai. Ryškūs, šilti-su meile velti:)



2013 m. balandžio 22 d., pirmadienis

Latgalija

Labas braliukai ir systros :)))) Šitaip su mumis vieną šaunų vakarą pasisveikino muzikantai, kelionės po Latviją metu. 5 nuostabios dienos Latgalijoje, su nerealia kompanija, labai turininga programa, kupina pažinimo, pažinčių, juoko, daug (laaabai daug) skanaus kulinarinio paveldo, pilių, bažnyčių, sodybų ir  muziejų. Man eilinį kartą nerealiai pasisekė ir kažkaip (net nesupratau kaip) prisijungiau prie Trakų, Zarasų ir Latgalijos bendro projekto, teminių informacinių susitikimų:) Išmaišėme Kraslava, Dagda, Agluona, Preilį ir Daugpilio apskritį, Susipažinome su jų vietos istorija, išgirdom daug legendų, matėme, klausėmės, ragavome, lietėme..Per tas dienas pailsėjau tūkstantį kartų labiau, nei per tris savaites atostogų kurios praėjo kapstantis namie:)
Kokia ta Latvija mano akimis? Kadangi sukiojomės rajone, aplenkdami didelius miestus, tai pirmas įspūdis- niūru. Labai mažai išpuoselėtų, sutvarkytų sodybų, daug namų vaiduoklių (ypač kraupiai atrodo daugiabučiai be langų, mūsuose tokių lyg ir nebelikę), prasti keliai (gal, kaip Kauno:D), bet labai nuoširdūs žmonės, labai jaučiasi rūpestis kultūros objektams, už Europos sąjungos lėšas antram gyvenimui prikeliami dvarai ir pilys, juose ir mokyklos ir santuokų rūmai ir muziejai, aplink juos sukasi mažų bendruomenių gyvenimas. Vietiniai ūkiai, gaminantys be galo skanią produkcija, tikrai netviska išoriniu spindesiu- vyno ūkyje, gamybos cechas ir saugojimo patalpos įrengtos sename tvarte, kreivomis durimis, o kiemas pavasario buzoje klimpsta, bet jo skonis...mmmmmmm...... Aplamai, skonis, pats ryškiausias kelionės akcentas (tikriausiai 3 mėnesių dieta jį taip puikiai atskleidė:D), kadangi keliavome kulinarinio paveldo keliais, dar ir dabar burnoje jaučiu nuostabios duonos, sūrių, kliockų (kuriuos reikia valgyti pirštais ir garsiai čepsėti) skalsumą:)
Labai daug muziejų, labai. Ir viskas taip artima Lietuvai, tokie pat audinių raštai, lyg mano močiutės išsiuvinėtos staltiesės, tokia pat keramika, namų rakandai. Ir viskas surinkta, sudėta, neužmiršta, kiekvienas daiktas su istorija, ties kiekvienu stabtelėta. Muziejai viešbučiuose, mažuose miestukuose, bendruomenės namuose. Užsidegiau visą turtą kuris sodyboje visur, susisteminti, sudėti, pasikapstyti giliau kaip tie rakandai kadaise gyveno- kada nors pasikviesiu į savo nuosavą muziejų:) Dar, kalbant apie tai, didelį įspūdi padarė karo muziejus Agluonoje. Savininkas taip pasakojo apie visą to meto istorija (fone skambant graudžiom karo melodijom), apie kiekvieną sprogmenį, ginklą, apie laiškų kolekcija, kuriais žmona susirašinėjo su kariavusiu vyru (išliko kiekvienas, 5 metus rašytas laiškas), rūbus, amuniciją, kad pirmą mintį, jog mano bernams čia labai patiktų, pakeitė noras sugrįžti ir dar kartą pamatyti visa tai. Aplamai, visos kelionės metu persekiojo mintis, kad pats nuostabiausias verslo produktas yra žmogus, nes kas be gido, tie požemiai ir bokštai, kas be tų meilės, išdavysčių, pasiekimų ir nuopolių istorijų tie miesteliai...Džiaugiuosi turėjusi galimybė tai pajusti ir pamatyti:)



Lėlių muziejuje


Agluonos bazilika


Viešbutukas su muziejumi ir nerealus jo šeimininkas seniausiame Preili name



Stiklo fabrike


Červonkos rūmai


Nuostabūs laukiniai arkliai gamtos parke "Dvietės žemės"



2013 m. balandžio 7 d., sekmadienis

Vasario 69

 Aloha, bunda meškos iš žiemos miego:) Sakiau pagarbiai pavasariui eilę užleisiu ir tada grįšiu į eterį, bet... pasiduodu, jis akivaizdžiai didesnis užsispyrėlis nei aš:))) Na, bet tikėkimės, ši fotosesija sniege paskutinė, iki metų galo:)



Be to,  kad, pasak internetinio folkloro (niekam jau nebejuokinga) išgyvename 69 vasario dieną, viskas vyksta pagal planą- visi trys naujametiniai pažadai sau (sportuoti, teisingai maitintis ir gerti daug vandens) įvykdyti (minus 13 kg), Einoras per Velyknakčio mišias pakrikštytas (labai jauki, tūkstančio žvakučių sušildyta, bet labai ilga šventė, ypač ramiai trys valandas nesugebančiam išbūti hipermartynui- po Velykų ėjom poliklinikon, pagalbos kovai su bronchitu, moteris, prie rentgeno kabineto ligoniuką pašnekino ir užjaučiamai sutiko, kad nieko nėra baisiau, nei laukti prie gydytojo kabineto, Martynas jai- tikrai yra baisiau, bažnyčioj, ten DAR ilgiau reikėjo laukti ( per tą laiką atsakiau į milijoną klausimų, o šalia sėdinti bobutė užmigo ir patyliukais užknarkė:))) ). Deimantė jau baisiam strese dėl artėjančių abitūros egzaminų, aš jau baiginėju pirmąsias 2013 metų atostogas (trys savaites kuopiau namus, ruošiau skaniai valgyti, vėliau, ilgai miegojau, truputi sportavau, daug skaičiau ir vaikams skyriau daugiau nei 7 minutės:) ), ūgtelėjęs jaunimas jau palaida bala moksluose- pavasaris širdyje:)
Pasistengsiu dažniai pasigaląsti plunksną ir papasakoti kuo gyvename, labai miela ir smagu sulaukti laiškų su raginimais nesislėpti:) Truputi norėjau pabūti viena ir viską kas brangu ir kas kandžiojasi pasilaikyti sau, bet, gal daugiau niekas nebekandžios ir išlysiu dažniau į viešumą. Pavasaris juk, reikia dažniai palikti langus atvirus, gal ko gero pripūs į namučius kasdien vis šiltėjantis vėjas:)