Latgalija

Labas braliukai ir systros :)))) Šitaip su mumis vieną šaunų vakarą pasisveikino muzikantai, kelionės po Latviją metu. 5 nuostabios dienos Latgalijoje, su nerealia kompanija, labai turininga programa, kupina pažinimo, pažinčių, juoko, daug (laaabai daug) skanaus kulinarinio paveldo, pilių, bažnyčių, sodybų ir  muziejų. Man eilinį kartą nerealiai pasisekė ir kažkaip (net nesupratau kaip) prisijungiau prie Trakų, Zarasų ir Latgalijos bendro projekto, teminių informacinių susitikimų:) Išmaišėme Kraslava, Dagda, Agluona, Preilį ir Daugpilio apskritį, Susipažinome su jų vietos istorija, išgirdom daug legendų, matėme, klausėmės, ragavome, lietėme..Per tas dienas pailsėjau tūkstantį kartų labiau, nei per tris savaites atostogų kurios praėjo kapstantis namie:)
Kokia ta Latvija mano akimis? Kadangi sukiojomės rajone, aplenkdami didelius miestus, tai pirmas įspūdis- niūru. Labai mažai išpuoselėtų, sutvarkytų sodybų, daug namų vaiduoklių (ypač kraupiai atrodo daugiabučiai be langų, mūsuose tokių lyg ir nebelikę), prasti keliai (gal, kaip Kauno:D), bet labai nuoširdūs žmonės, labai jaučiasi rūpestis kultūros objektams, už Europos sąjungos lėšas antram gyvenimui prikeliami dvarai ir pilys, juose ir mokyklos ir santuokų rūmai ir muziejai, aplink juos sukasi mažų bendruomenių gyvenimas. Vietiniai ūkiai, gaminantys be galo skanią produkcija, tikrai netviska išoriniu spindesiu- vyno ūkyje, gamybos cechas ir saugojimo patalpos įrengtos sename tvarte, kreivomis durimis, o kiemas pavasario buzoje klimpsta, bet jo skonis...mmmmmmm...... Aplamai, skonis, pats ryškiausias kelionės akcentas (tikriausiai 3 mėnesių dieta jį taip puikiai atskleidė:D), kadangi keliavome kulinarinio paveldo keliais, dar ir dabar burnoje jaučiu nuostabios duonos, sūrių, kliockų (kuriuos reikia valgyti pirštais ir garsiai čepsėti) skalsumą:)
Labai daug muziejų, labai. Ir viskas taip artima Lietuvai, tokie pat audinių raštai, lyg mano močiutės išsiuvinėtos staltiesės, tokia pat keramika, namų rakandai. Ir viskas surinkta, sudėta, neužmiršta, kiekvienas daiktas su istorija, ties kiekvienu stabtelėta. Muziejai viešbučiuose, mažuose miestukuose, bendruomenės namuose. Užsidegiau visą turtą kuris sodyboje visur, susisteminti, sudėti, pasikapstyti giliau kaip tie rakandai kadaise gyveno- kada nors pasikviesiu į savo nuosavą muziejų:) Dar, kalbant apie tai, didelį įspūdi padarė karo muziejus Agluonoje. Savininkas taip pasakojo apie visą to meto istorija (fone skambant graudžiom karo melodijom), apie kiekvieną sprogmenį, ginklą, apie laiškų kolekcija, kuriais žmona susirašinėjo su kariavusiu vyru (išliko kiekvienas, 5 metus rašytas laiškas), rūbus, amuniciją, kad pirmą mintį, jog mano bernams čia labai patiktų, pakeitė noras sugrįžti ir dar kartą pamatyti visa tai. Aplamai, visos kelionės metu persekiojo mintis, kad pats nuostabiausias verslo produktas yra žmogus, nes kas be gido, tie požemiai ir bokštai, kas be tų meilės, išdavysčių, pasiekimų ir nuopolių istorijų tie miesteliai...Džiaugiuosi turėjusi galimybė tai pajusti ir pamatyti:)

Lėlių muziejuje

Agluonos bazilika

Viešbutukas su muziejumi ir nerealus jo šeimininkas seniausiame Preili name

Stiklo fabrike

Červonkos rūmai

Nuostabūs laukiniai arkliai gamtos parke "Dvietės žemės"