2012 m. vasario 17 d., penktadienis

Pasaka Ūlai

Kartą, vienoje baltoje ir šaltoje Žiemos Karalystėje gyveno du maži, balti Katukai. Baltomis nosytėmis, baltomis letenėlėmis, baltomis, puriomis uodegytėmis. Katukai buvo labai draugiški, bet išdykę, jie visą dieną gainiodavo vienas kitą, liuoksėdavo per sniegynus, maudėsi pusnyse, laižė baltą saldų sniegą.... Ir jiems nebuvo šalta, jų purus, akinančiai baltas kailiukas šildė net  nakčia, kai mėnuo nušviesdavo blizgų sniegą, o jie įsirausę į pusnį,  švelniai, su meilę murkė vienas kitam pasakas ir džiaugėsi, kad gyvena tokioje gražioje šalyje. Vienintelė bėda- jų niekas nematė... Sniegas baltas- Katukai balti... Vaikai šiuožynėdavo nuo kalniuko, lipdė senį besmegenį, slapčia nuo tėvelių laižydavo varveklį ir nė įsivaizduoti negalėjo, kad čia pat, tarp jų, nardo du švelnūs ir minkštučiai kamuoliukai, be galo trokštantys, kad juos pastebėtu ir paglostytu. Niekas jų nelakino pieneliu....Ne ne, Katukai nealko, nes baltoje Žiemos Karalystėje pienukas pats stebuklingai  atsirasdavo, vos tik mažiai apie jį pagalvodavo, bet juk kaip malonu ir miela, kai jo į dubenėlį įpila mylinčios rankos.... Retsykiais mažyliai laižydavo vienas kito ausį guosdami, kai koks išdykęs berniūkštis išgazdindavo paleidęs sniego gniūžtę į jų pusę, ar maža mergytė, margomis, močiutės megztomis pirštinaitėmis nepritūpdavo prie jų pakalbinti, nors abi taip atkakliais trynėsi jai aplink kojas.
Ir tada pasirodė Ūla. Tai buvo ypatinga mergaitė, nuostabiai gražiomis akimis, sušildančia šypsena ir Debesėliu. Taip, ji turėjo nuosavą Debesėlį! Žydrą, švelnų ir lengvą, kaip pūkas. Ūla bėgiodavo lauke jį prisirišusi baltu kaspinu ir visi vaikai norėjo su ja draugauti, niekas, niekada nematė tokios gražios, linksmos mergaitės ir tokio gražaus Debesėlio. Vieną saulėtą žiemos dieną, Ūlytė trumpam stabtelėjo ir pritūpė nuo apsnigto akmens nupūsti didelės, ledo suknia pasipuošusios snaigės. Debesėlis nusileido žemai žemai..... Taip žemai, kad Katukai jautė, kaip jis švelniai kutena nosytes... Jie susižvalgė ir... užšoko ant jo! Ir įvyko stebuklas- juos visi pamatė! Balti balti Kačiukai ant žydro žydro debesėlio! Ūla aiktelėjo iš netikėtumo, vaikai aplink nuščiuvo ir nedrąsiai vienas kito klausinėjo, iš kur gi atsirado šie mažyliai? Jie ten ir liko- ant žydro Ūlos debesėlio, matomi iš toli toli. Vaikai jais žavėjosi, gyrė, lakino pieneliu, glostė ir klausėsi jų murkiamų pasakų, juos visi mylėjo. Bet Kačiukai buvo tik Ūlos, nes juk ir Debesėlis buvo tik jos. Ir jie visada buvo kartu- graži, miela ir linksma Ūlytė, du maži, išdykę Katukai ir šiltas, lengvas, žydras Debesėlis:)


2 komentarai:

Unknown rašė...

Labai graži pasaka. Gal įkvėpta Sūrio? :D Ir šlepkutės mielos - man vilnos vėlimas toks kosmosas atrodo :)

Unknown rašė...

Ne, įkvėpta Ūlos ir jos noro, kurio negalima neišpildyt- mėlynų tapuku su katinu:) O, kad vienam katinui liūdna nebūtų....:))))