Kruopai

Pagalvojau, kad pas mus genuose tas užprogramuota.... Nes visoms, ir savo vaikus paauginusioms ir toms, kurios dar su lėlėmis žaidžia, ar pirmas meiles išgyvena, pamačius mažuliukus batukus išsiveržia toks meilės, švelnumo ir noro apkabint apkabint, išbučiuot išbučiuot, kupinas atodūsis..... Ir negali tokiai Kruopai velti batukų neįveliant visų švelniausių jausmų, kokius tik galima jausti kūdkėliui.... Dar kartą- saldūs šokoladiniai tapukai:) Dar mažesni.....

Augustui 14!

Šiandien mūsų namuose šventė. Vėl gimtadienis:) Mūsų vyriausieji veik kartu juos švenčia- Klaidas gruodžio 31, Deimantė sausio 23, Rimvydas vasario 9 ir Augustas užbaigia žieminius tortadienius. Vakar turėjome svečių, o šiandien, mintimis grįžtu į tą šlapią ir vėjuotą naktį, kai pirmą kartą tapau mama....
Gyvenome Vilniuje, su draugais nuomavomės dviejų kambarių butą..... (Prieš porą metų, berods, mokykloje berniokai rašė rašinėlį "Mano pirmos gyvenimo dienos" Klaidas taip gražiai ir romantiškai, su lyriniais nukrypimais pasakojo, kokį nuostabų vakarą gimė, kaip tėveliai jį susigraudinę pirmą kartą glaudė.... o Augustas konkrečiai- gimiau vasario 13 dieną. Svoris 3400. Ūgis 52 cm. Pirmus metus gyvenau su tėvų draugais. Ir viskas, trumpai-drūtai taip :)))) ) Taigi gyvenome draugiškai ir ramiai šaunioje kompanijoje (Inta, kaip faina buvo!!!), atšventėme, tuo metu, 22 Rimvydo gimtadienį naktiniame klube, kur aš su banginio dydžio pilvu dar ir pasišokau, taip smagiai. Ryte susisukau lizdelį- kaip šiandien pamenu, kaip paskutinę dieną, mirtinai norėjosi išplauti virtuvės pastalę, po kuria mes bulvių maišą laikėme, ir kaip, visa pukšėdama bandžiau palysti po stalu ir po tuo maišu išvalyti- stebuklas, kad neužstrigau:))) Vakare, apie 18 val, Intai  grįžus iš darbo pajutau nežymius maustelėjimus pilve, prisileidau karšto vandens vonią (girdėjau, kad prieš pat gimdymą, netikri sąrėmiai praeina šiltoje vonioje pagulėjus, o jei tai jau TIE tikrieji, tada pagreitėja viskas) Inta už durų trypčioja-tai gimdysi ar negimdysi dar?! Sulaukėme abi, garsiai pasileidusios M-1, Rimvydo po darbų ir išsikvietėme greitąją pagalbą. Ligoninėje viskas, kaip priklauso- apžiūros, vis stiprėjantis skausmas, nejautra (nė velnio, mažiau neskaudėjo) ir kaip per miglą įvykęs gimimas, Rimvydas labiau viską prisiminė, sako, išnešė leliuką, o nežinau, eit iš paskos, ar prie tavęs likti:) Gimė Augustas sunkiai ir kiek pridusęs, todėl kitą rytą prabudau palatoje viena, labai išsigandusi ir nieko apie jį nežinodama.... Klausiu įėjusios slaugutės, kur mano vaikas, ji- paklauskite vaikų gydytojos.... O iš kur man žinoti kas ta gydytoja ir kur ji yra. Lukterėjau valandėlę nežinioje, baimės ir netikrumo ašarą nubraukiau (gūdūs laikai buvo, nei mobilių telefonų,Rimvydui paskambinti pasiguosti, nei ryžtingumo, griežtai paklausti ligoninės personalo, kokia gi situacija) Na, kiek palaukiau, cypdama atsistojau ir išėjau sienas ramstydama, į platų pasaulį savo vaiko ieškoti:) Netoli tenuėjau, pliumptelėjau vidurį koridoriaus be sąmonės visu ūgiu ir.... pagaliau sulaukiau dėmesio!:))) Pramerkiu akis lovoje, aplink šimtas veidų- studenčiokai rezidentai (taip vadinasi?), gydytojai keli, slaugutės:) Sakau- vaiko man neduoda.... ir vėl apsižliumbiau:) Nuvedė mane pas vaiką- gulėjo toks mažiukas mažiukas, po tuo inkubatoriaus kupolu, visas toks vienas vienas, visas toks baltas baltas.... Sako, pieną nutraukite, maitinti reikia, aš ir taip ir anaip, nepavyksta man tas reikalas- kitos mamos puslitriais pieną mažiukams, ten gulintiems neša, o aš vos arbatinį šaukštelį pririnkus. Sako- neturit pieno, nebus, mišinukais auginsit. Aš vėl į ašaras... Teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad maitinau jį pati, iki pusantrų metų ir teko net garstyčiomis tepliotis, kad papus ramybėje palikti, nes Rimgailė jau pusmetį pilvelyje nešiojau:)
Toks tai, tas mūsų gimimas:) Tokia tai, ta mūsų pažintis:) Dabar jau, 14 metų prabėgus rodos ir skausmo nebuvo.... Jau ir tėtį vaikis praaugt baigia, keli centimetrai iki garbingo 180  liko:) Labai paslaugus, labai drąsus, stiprus ir mylintis vaikinas auga. Toks, kuris neįskaudins ir kuriam gali patikėti paslaptį. Mano pirmagimis.
Čia jis, su krikšto mamyte, vakar per šventę:)

Laukiam užgavėnių

Vėl šeštadienis ir mes vėl malūne. Nusidažėme  išdžiuvusias kaukes, vėl privalgėme nerealaus skonio blynų ir pasibuvome su labai šiltoje ir smagioje kompanijoje:) 

Kitą savaitgalį, vasario 18 dieną visi į Šlininkos malūną!  Gana jau, vysim žiemą lauk! Čiuožinėsime ant čiuožyklos, valgysime blynus, šoksime, dainuosime ir Morę deginsime:) Bus smagu!!!

Su meile...... Močiutei.....

Jolei

Razavi blynai

Žinojote, kad grūdą, malūne mala 8 kartus, kad turėtumėm baltutėlius miltus? Rupūs miltai permalti tik vieną kartą, juose išlieka visos vertingos grūdo medžiagos. O jau iš jų iškeptų  blynų skanumas!!! Žinoma, Šlininkos malūno blynams jie neprilygsta, mat juos ten ant žarijų kepa, bet vis tiek- liežuvį galima nusikasti:) Malūnininkas Stasys receptą išdavė (anksčiau su pienu juos užmaišydavau ir niekaip nesuprasdavau ką ne taip darau), o aš skleidžiu gerą žinią toliau- būtinai išsikepkit!

Razavus (rupius) miltus užpilti šaltu vandeniu ir 10-15 minučių pabrinkyti.

Kiaušinius išplakti su cukrumi ir druska 

Sodą nugesinti grietinėje

Viską sumaišyti ir karšton keptuvėn:)

Skanaus!

Viskas baigta

Arba-  viskas prasideda:) Vakar buvo Einoro reikalų teismas, nuteisė mus visus visą gyvenimą vienas kitą mylėti, vienas kitu rūpintis ir nugyventi gražų ir ilgą gyvenimą šalia:) Mažis truputuką jaudinosi (jaudinausi ir aš), o po visko paruošėm skanius pietus su ledais desertui:)
Valiooo!!!!! Su vaikų namais jokių reikalų nebeturim!  Visa šeima namie:)