Dramblio kaulo diena

Seniai seniai, gūdžiais 1997 metais, man, 19 metų pacankei, pasiūlė barmenes darbą mažame miestelyje, netoli namų. Spygaudama iš džiaugsmo (pirmas darbas!!!), važiavau Vilniun pirkti naujų gražių batų (turint 43 dydžio koją, rasti naujus gražius batus, visada didelė šventė). Popiet, jau su nauju pirkiniu, lekiu namo-susitranzuoju (koks kitoks begali būti važiavimo būdas, kai tau 19:)) vyriškį, kuris, likus vos 16 kilometrų iki namų, sustoja paimti vaikinuko, taip pat stabdančio mašinas:) Aš bandau šnekinti tą vaikiną, jis kelis žodelius mestelėjęs, nesileidžia į kalbas.... Po keleto dienelių, jau naujame darbe, pamatau tą patį bendrakeleivį, jau bendraujantį ir merkiantį man akį:))) Pradėjome draugauti, jis bene kasdien, po treniruotės, ateidavo pas mane kapucino išgerti:) Vieną vakarą, palydėjo jis mane namo į nuomuojamą kambarėlį ir grįžęs prie baro neberado palikto dviračio.... Iki namų 4 kilometrai, juokas jaunam bernui, bet kažkaip, abu pamanėm, kad gal, lai jis pasilieka pas mane, o jau ryte ieškos, kas nukniaukė jo ratus:) Pasiliko ir kitą naktį:))) Dar kitą...Ir dar... Po keleto dienų oi, ne, tik ne šiandien, pagaliau ištirpusi nuo gražių žodžių ir bučinių atidaviau jam savo rūtų vainikėlį:) Tiksliau mainai įvyko, aš jam tą vainikėlį, o jis man Augustą po širdele:D Taip, taip, užteko vienos nakties, kai aš tapau ne tik moterimis, bet ir mama. Jauni, drąsūs buvome- vaikas bus, vadinasi ženytis reikia:))) Nuo pirmo susitikimo, iki pareiškimų nunešimo vos pusantro mėnesio tepraėjo.... Vakar atšventėme savo 14-liktąsias, dramblio kaulo, vestuvių metines:) Kiekvieną diena geresnė už kitą, kiekvienais metais meilės, supratimo ir draugystės vis daugiau:) Ir vaikų kasmet daugiau:D
Taip jau sutapo, kad praleidome savo dramblio kaulo dieną atskirai- lydėjau Rimgailės klasę į ekskursiją, į Vilnių. Vaikščiojome su gide po senamiestį, stabtelėdami prie bažnyčių, ir išgirdome begalę legendų, Planetariume skaičiavome žvaigždes ir, kaip be to, bastėmės Akropolyje (populiariausia provincijos vaikų lankytina vieta:))). Grįžusi Rimvydą radau piktą- diena praėjo bais nesėkmingai, tiesiog daug bjaurių dalykų susiplakė į vieną vietą... Įteikiau metinių dovanas ir jau sukausi aplink lovą (galvą kažkiek skaudėjo), kai atėjo Augustas ir pakvietė pas močiutę. Mama su išsukta koja šią savaitę nevaikšto, tai negalėjo ateiti pasveikinti, susiruošėm ir nunešėm kalną pas Machomedą:))) Ateiname, visi vaikai išsirikiavę, kalbą gražią pasakė, išbučiavo, dovanas įteikė ir nuvedę mudu į svetainę, uždarė duris:) Ant stalo raudona aksominė staltiesė, puošta baltu šilku ir širdele sustatytomis žvakutėmis.... Garuoja kepsniukas su garnyru.... Šokoladinis/persikinis pieno kokteilis, šokoladas ir vaisių salotos.... Ant sienos koliažas su mūsų vestuvinėmis nuotraukomis (siaubas, kaip juokingai ten abu atrodom:))).... Kortelės su daug "tėvelio klausimai mamytei" ir "mamytės klausimai tėveliui" kurie nuvedė prisiminimų takais ir privertė dar kartą žvilgterti į vienas kito mėgstamiausius patiekalus, spalvas ir prisiminti už ką vienas kitą mylim.... Ir viską padarė patys, be niekieno pagalbos!!! Vakaras buvo nuostabus, pačios nuoširdžiausios ir šilčiausios mūsų vestuvių metinės:))) Paburkavę dviese susikvietėm vaikus ir mamą, bei labai labai jaukiai pavakarojom:)
Mūsų vaikai nuostabūs!!! Žinau, kad ne dabar, tai vėliau skaitysite šį įrašą, tai sakau dar kartą- ačiū jums, vaikučiai, už tai, kad tokie esate, už tai, kad esate ir už tai, kad esate mūsų:******