2013 m. vasario 4 d., pirmadienis

Sausai

Pats paprasčiausias būdas išgyventi asmeninę katastrofą- sulaukti dar didesnės:)))
Sugedo skalbimo mašina. Burzgė burzgė, čiaudėt pradėjo ir sustojo. Iškeliavo į skalbyklių rojų. Kai skalbimo TIEK, o atliekamo pinigo net taisymui, nekalbu jau apie naujos pirkimą, nėra, tai beliko griebtis už galvos ir už drėgno skudurėlio- džinsų, striukių kleckus, jam pasiduodančius, trinte tryniau, iš atrasolių vasarinius marškinėlius į spintas atkrausčiau, aš juk civilizacijos auka, net oda šiurpsta pagalvojus apie skalbimą rankomis aštuoniems žmonėms..... Tikra katastrofa, sutikite. Iki šio penktadienio, kai tiesiog ėmė ir dingo vanduo. Visiškai, bac ir nėra! Kiaulystės dėsnis, kad tas bac įvyko penktadienį, tai vandentiekio supermenai prakasė kieme skylę, pasikasė galvas ir kasydamiesi pilvus išsiskirstė namo savaitgalio švęst. Dabar jau pirmadienio pietūs, skambutis į vandentiekį nepaguodė (kada bus nežinom, rimtas gedimas), o vandens poreikis vis dar didelis didelis. Namai atrodo, kaip po karo- visi stalai nukrauti nešvariais indais (retsykiais su popieriniu rankšluosčiu prasieinu per juos medžiodama švaresnį puoduką, ar lėkštę, nuo kurios, per stebuklą, tereikia trupinius nubraukti), visos pakampės kibirais su sniegu nustatytos (ar žinojote, kad sniegas atneštas namo kibire, tai ne tas pats, kaip sniegas atneštas namo delne, jis viens-du nevirsta vandenėliu, kuriuo gali kada panorėjęs nupilti tualetą, jis virsta ledu ir tirpsta lėtai ir relaksuodama, lyg koks pavasarinis varveklis, kaip katinas saulės atokaitoje šonus besišildydamas) Vienintelė nauda iš šios, naujos katastrofos, tai labai aiški vaizdinė priemonė dar neišaugusiems iš sniego ragautojų gretų, kaip baltas pūrus debesėlis (kaip smagu, kad vakar šviežiai pasnigo!) transformuojasi į purviną, drumstą ir  suodiną vandenį.
Vakar, kai vaikai susirinko iš svečiavimosi maudynių (truputis mamai, truputis babai Rūtai, paskirsčius srautus, tas prašymas nusimaudyt ne taip baisiai  atrodo:) ) paskaičiavom, kad finansiškai gyvenimas be vandens visai apsimoka, dėl skalbyklės  galvos nebesuksim, prausimės svečiuose, jau už vandenį ir kanalizaciją nebereik mokėti- sutaupom gerus du šimtus per mėnesį:) O, jei dar elektrą atjungtu- valgytume sau svečiuose.....:D Mėnuo kitas ir sutaupytumėm kokiai smagiai šeimyninei kelionei kur nors toli:))))
Štai šitaip, sausai, ir gyvename:) Gripas mūsų šventovę  tfu tfu tfu, aplenkią (tik man nosis varva ir kalbu vilko balsu), pirmas pusmetis skandalo neiššaukė (galėtų, kaip visada, būt pažangesnis, bet......), niekas nesusimušė, neįsimylėjo, rankų- kojų nesusilaužė ir galvos niekur nepametė:)

2 komentarai:

Jūratė K. rašė...

Dazniausiai taip ir buna,kad visos bedos i kruva kartu .Pazystama situacija :) Skalbti ir maudytis pas tevus,vandens pas kaimyna is sulinio...svaresniu lekstuciu paieska...o vandens poreikis toks didelis...tada pagalvoji kas tai yra vanduo,skalbimo masina.Viskas susitvarkys :)Sekmes :)

Eglė .Vaitkevičienė rašė...

Jūrate, viskas tam, kad suprastumėm, kokia vertybė tai, ką turime ir kas palengvina gyvenimą (net sloga, prie jų- kol "neatima" nosies, juk nesidžiaugiam, kad kvėpuojam:))) Vandenį jau susigrąžinome!