Patapau rašytoja:) Susigulėjus emocijos ir jausmams po kūrybinės Lietuvos veltinio gildijos stovyklos, papasakojau tautai apie tai, kaip labai labai smagu mums ten buvo. Tiesiog kopijuoju įrašą, o į Gildijos www, kviečiu nuotraukų apžiūrėti, parsivežiau jų gerus 4 gygabaitus ir norėdama visų čia neparodysiu:) Dabar veliu. Kaip užsukta. Net po darbo, atarus 11 valandų, paknopstom lekiu prie vėlimo stalo, negaliu rankų nuo vilnos atplėšt, lipte limpa:)
Vasara – pramogų, naujų pažinčių ir įdomių projektų metas. Veltinio gildijos merginos irgi nesnaudžia. Susibėgome į Brigitos jaukią sodybą, pasibūti, padiskutuoti, paplanuoti veiklas ir žinoma pavelti. Pirmiausiai susipažinom (nedažnai pasitaiko proga susitikti ne virtualioje erdvėje), kaip kokiame anoniminių alkoholikų klube – labas, aš Aušra, aš Jurga, aš Vita,….. veliu veliu ir veliu:)))
Aptarėm Gildijos viziją, pasitarėm dėl rudeninio labdaros renginio, suplanavom parodas kuriose norėsim dalyvauti. Sulaukėm svečių iš www.vilnavelimui.lt, išklausinėjom apie jų produkciją, išsakėm savo pageidavimus ir gavom dėžę vilnos testavimui…;) Pasidėjome ją šalia kelių maišų natūralios lietuviškos vilnos, kurią plenerui dosniai padovanojo IĮ “Knioisis” iš Molėtų. Diena pralėkė akimirksniu, kalbos kalbelės, juokas, žoliavimas pievose, Giedrės surengta pamokėlė, kurios metu mokėmės atskirti audinius, juos degindamos virš žvakučių, vėliau lauže kepta vakarienė ir nuostabi kompanija. Svarbiausias darbas – nuspręsti ką ryt velsime? Beveik vienbalsiai nusprendėm kažką didelio, originalaus, niekur nematyto, natūralaus ir dažyto, čia pat pasiruoštais gamtos dažais, iš pomidorų lapų, alksnio, ąžuolo žievės ir glėbio vasara kvepiančių jonažolių. Tarptautinė vilnos diena švenčiama spalio trečią dieną. Kiekvienais metais ji turi savo temą. 2013 metų tema – vanduo. Nusprendėm velti ežero dugną, su bangų išsupta augmenija, kriauklėmis, akmenukais ir vikriomis žuvytėmis.
Rytas išaušo saulėtas ir šiltas. Nieko nelaukusios užmerkėm didžiulius puodus žievių ir žolių, bei puolėm pešti vilnos. Ant didelio stalo, viena šalia kitos, po mažą lopinėlį, savo išjausto vilnos pasaulio, į kurį įvėlėm ne tik nuotaiką tvyrojusią ore, muziką kuri skambėjo, bet ir vasaros dovanas – kerpes, žolynus, medžio šakeles, akmenis ir t.t…… Viena iš kitos mokėmės, dalinomės paslaptimis ir naujais atradimais. Kalnas vilnos skiaučių, tokių skirtingų ir nepakartojamų, tik augo. Vėlimo nuotaika užkrėtėm ir vaikus. Brigitos Arnas ir Rasos Laurynas noriai prisidėjo prie bendro projekto
Dažymas, daugeliui buvo naujas dalykas, rinkomės du kandiklius ir eksperimentavome, stebėdamos, kaip skirtingai dažas vilną ir liną pakanda, kaip netikėtai nusidažo siūlai, bei gijomis ir šilko sruogomis išvagoti skautiniai.
Ežero dugnas milžiniškas. Netilpo ant stalo. Teko prastumdžius baldus kloti jį per visą namą. Gabalėlius dėlioti, perdėlioti, lipti į antrą aukštą ir iš balkono patarinėti toms kurios palinkusios ties juo lipdė, klijavo, suko kriaukles, barstė spalvas ir faktūras. Kad gimtų šlepetės, ar lengvas vilnos rūbas, tenka sutrinti nemažai muilo, išlieti nemažai vandens. Kad gimtų ežero dugnas, kone išsėmėm Brigitos kūdrą. Daug darbščių ir įgudusių rankų glostė ir trynė, kai neužteko rankų, nusispyrusios batus (lyg kokiam Provanso regione, gero vynuogių derliaus sulaukusios prancūzaitės, kojomis suminančios nuostabius vynus), lakstėme, trypėme, šokome vandens ir putų šokį, skambant nuoširdžiam juokui ir muzikai. Tiek gerų jausmų, emocijų ir šėlsmo į jį suvelta! Suvyniojusios, pagaliais jį trankėme (kad būtų tvirtas ir ilgaamžis), mėtėme (kad vilna su vilna geležimi sukibtų), supome, liejome vandeniu ir vėl trynėme muilu. Lyg undinės tvenkinyje skalavome, kedenome ir saulėje džiovinome.
Šiandiena mūsų išbraidytu ir išveltu ežeru, puošiasi parduotuvė – “Vilnos namai” (Universiteto g.10/Daukanto a. 2, Vilnius). Mielai kviečiame pasidžiaugti juo. Tikimės užkerėti vėlimu arba sugundyti veliančias prisijungti prie šaunios kompanijos ir įstoti į Lietuvos veltinio amatininkų gildiją
Vasara – pramogų, naujų pažinčių ir įdomių projektų metas. Veltinio gildijos merginos irgi nesnaudžia. Susibėgome į Brigitos jaukią sodybą, pasibūti, padiskutuoti, paplanuoti veiklas ir žinoma pavelti. Pirmiausiai susipažinom (nedažnai pasitaiko proga susitikti ne virtualioje erdvėje), kaip kokiame anoniminių alkoholikų klube – labas, aš Aušra, aš Jurga, aš Vita,….. veliu veliu ir veliu:)))
Aptarėm Gildijos viziją, pasitarėm dėl rudeninio labdaros renginio, suplanavom parodas kuriose norėsim dalyvauti. Sulaukėm svečių iš www.vilnavelimui.lt, išklausinėjom apie jų produkciją, išsakėm savo pageidavimus ir gavom dėžę vilnos testavimui…;) Pasidėjome ją šalia kelių maišų natūralios lietuviškos vilnos, kurią plenerui dosniai padovanojo IĮ “Knioisis” iš Molėtų. Diena pralėkė akimirksniu, kalbos kalbelės, juokas, žoliavimas pievose, Giedrės surengta pamokėlė, kurios metu mokėmės atskirti audinius, juos degindamos virš žvakučių, vėliau lauže kepta vakarienė ir nuostabi kompanija. Svarbiausias darbas – nuspręsti ką ryt velsime? Beveik vienbalsiai nusprendėm kažką didelio, originalaus, niekur nematyto, natūralaus ir dažyto, čia pat pasiruoštais gamtos dažais, iš pomidorų lapų, alksnio, ąžuolo žievės ir glėbio vasara kvepiančių jonažolių. Tarptautinė vilnos diena švenčiama spalio trečią dieną. Kiekvienais metais ji turi savo temą. 2013 metų tema – vanduo. Nusprendėm velti ežero dugną, su bangų išsupta augmenija, kriauklėmis, akmenukais ir vikriomis žuvytėmis.
Rytas išaušo saulėtas ir šiltas. Nieko nelaukusios užmerkėm didžiulius puodus žievių ir žolių, bei puolėm pešti vilnos. Ant didelio stalo, viena šalia kitos, po mažą lopinėlį, savo išjausto vilnos pasaulio, į kurį įvėlėm ne tik nuotaiką tvyrojusią ore, muziką kuri skambėjo, bet ir vasaros dovanas – kerpes, žolynus, medžio šakeles, akmenis ir t.t…… Viena iš kitos mokėmės, dalinomės paslaptimis ir naujais atradimais. Kalnas vilnos skiaučių, tokių skirtingų ir nepakartojamų, tik augo. Vėlimo nuotaika užkrėtėm ir vaikus. Brigitos Arnas ir Rasos Laurynas noriai prisidėjo prie bendro projekto
Dažymas, daugeliui buvo naujas dalykas, rinkomės du kandiklius ir eksperimentavome, stebėdamos, kaip skirtingai dažas vilną ir liną pakanda, kaip netikėtai nusidažo siūlai, bei gijomis ir šilko sruogomis išvagoti skautiniai.
Ežero dugnas milžiniškas. Netilpo ant stalo. Teko prastumdžius baldus kloti jį per visą namą. Gabalėlius dėlioti, perdėlioti, lipti į antrą aukštą ir iš balkono patarinėti toms kurios palinkusios ties juo lipdė, klijavo, suko kriaukles, barstė spalvas ir faktūras. Kad gimtų šlepetės, ar lengvas vilnos rūbas, tenka sutrinti nemažai muilo, išlieti nemažai vandens. Kad gimtų ežero dugnas, kone išsėmėm Brigitos kūdrą. Daug darbščių ir įgudusių rankų glostė ir trynė, kai neužteko rankų, nusispyrusios batus (lyg kokiam Provanso regione, gero vynuogių derliaus sulaukusios prancūzaitės, kojomis suminančios nuostabius vynus), lakstėme, trypėme, šokome vandens ir putų šokį, skambant nuoširdžiam juokui ir muzikai. Tiek gerų jausmų, emocijų ir šėlsmo į jį suvelta! Suvyniojusios, pagaliais jį trankėme (kad būtų tvirtas ir ilgaamžis), mėtėme (kad vilna su vilna geležimi sukibtų), supome, liejome vandeniu ir vėl trynėme muilu. Lyg undinės tvenkinyje skalavome, kedenome ir saulėje džiovinome.
Šiandiena mūsų išbraidytu ir išveltu ežeru, puošiasi parduotuvė – “Vilnos namai” (Universiteto g.10/Daukanto a. 2, Vilnius). Mielai kviečiame pasidžiaugti juo. Tikimės užkerėti vėlimu arba sugundyti veliančias prisijungti prie šaunios kompanijos ir įstoti į Lietuvos veltinio amatininkų gildiją
1 komentaras:
O dievai kaip grazu!!!!!!
net siurpuliukai nuejo pamacius!!!
Rašyti komentarą