Žinote kodėl atšalo? Pertraukėlė saulei, nes toks laikas, kai šildo šventė. Buvau renginyje, kur Edita Mildažytė labai taikliai pasakė- Mamos diena, gražiausia metų šventė. Nes be mamos, nei Kalėdų, nei Velykų nebūtų....
Man motinystė- šventė. Pati šventė, be jokio chaotiško pasiruošimo (ir nebuvo kada). Retsykiais nuo jos pavargstu (nuo Kalėdų, patikėkit, irgi), bet prisėdu valandėlei ir vėl švenčiu:) Gal man tiesiog pasisekė, kad auginu nuostabius vaikus (kas gi tokių neaugina!). Nes jie yra mano pagrindinė mokykla (su dažnais egzaminais), o jei gerai iškalu medžiagą, gaunu aukščiausius pažymius.
Sakiau, kad vaikų auklėti nereikia (Ingos komentaras- durna gal!) Vaikai mūsų veidrodinis atspindys- koks esi, kaip gyveni, tą ir matai prieš akis. Ir kitur neperkabinsi ir skudurėliu neuždengsi- matai tai, kaip yra. Jeigu mes, suaugusieji nebūtume tokie protingi, visažiniai ir tvirti, neturėtumėm nė pusės tų problemų kurias turime. Nusistatome taisykles ir normas (asmenines! Kas sako, kad jos teisingiausios ir nekeičiamos) ir reikalaujame, kad tas mažas žmogus jų besąlygiškai laikytųsi. O gal jo normos kitokios. Kaip ir milijono žmonių, kurie jaučia kitaip, gyvena kitaip ir laimingi, kad juos galas! Pagalvojau- jei neturėtume vaikų, tai ir liktume tokie sustabarėję ir neišlankstyti. O va atsiranda tamsta mokytojas ir ribas prasistumdai (dviese vietos daugiau reikia. O jei trise, keturiese...), rėki rėki, trepsi trepsi, kol lanksto, bet po visko, pajunti- kokia laisvė! Nebelieka nusistatymo, matymo laukas daug platesnis, prisitaikymo galimybės milžiniškos. Arba nepasiduodi, proceso eigoje prarandi balso stygas, nervus, santykius. Rūpesčio raukšle ir žilu plauku pasipuoši, kad galėtum pasakyti- atvargau, užauginau. Va dabar sau pagyvensiu... O pasirodo nebemoki gyventi sau... Ne todėl, kad atpratai, net nežinai, kaip tai daryti. Nes praradai daug metų, kai galėjai gyventi sau, kol auga vaikas. Tuo pačių, jam pakišant špargalkę, kad jis nusirašyti galėtų, kaip tiesiog gyventi, sutarti ir būti laimingu. Tokia paprasta ir kartu sudėtinga lygtis.
Mes gyvename dvigubų standartų zonoje. Namuose irgi. Suskirstom vaikų (oi, ir vyrų) elgesį į tris aiškias kategorijas- geras, savaime suprantamas ir blogas. Du kraštiniai su pagrindiniais prizais, viduriukas nepastebimas. Juk nesakysi kasryt ačiū, už- tai, kad lovą pasiklojo (todėl maniškiai ir nesikloja :D), bet kai pietum išverdi bulvių, o jie, kiaulės, pavalgė, ir nuėjo nuo stalo net nepadėkoję......
Dar esam aiškeregiai. Iš vieno vaiko poelgio nuspėjame, kur jis savo dienas baigs. Neparuošė namų darbų, viskas! Užaugęs darbo negaus, o jei ir gaus, už neatsakomybę, bus išmestas po pirmos savaitės. Rūko. Siaubas- tuoj pradės gert, nežiūrės vaikų, gal ir žmoną lups! O paskui uždedam štampuką "ko iš jo daugiau tikėtis" ir paliekam kapstytis iš to išankstinės nuomonės liūno. Kad smagiau būtų ir mokykla prisideda:)
Santykis su vaiku, su paaugliu, lipdomas iš balso tembro, gerai praleisto laiko, supratimo ir sugebėjimo priimti jį, tokį, koks jis yra. Visokį. Nes dabar jo laikas. Klaidų laikas. Jei šiandien neprisivirs košės, nepripažins, kad prisivirė ir neišmoks jos išsrėbti, tai turėsim dar vieną suaugusį visažinį teisuolį. Bet jei turės galimybę, nenuteisiant, išmėginti viską, tikrai atsirinks kad gerai, kas ne. Nes, veidrodis visada tiksliai rodo:)
Aš noriu jus pasveikinti:) Visas pasaulio mamas. Nes be mūsų, nei Kalėdų, nei Velykų.....
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą