2011 m. sausio 20 d., ketvirtadienis

Pirmasis pasimatymas

Augau neturėdama kaimo:( Seneliai  miesčionis, abiejų namai šalia  stovėjo (tėveliai mano be fantazijos, tam pačiam kieme žaidė, tam pačiam ir susiženijo:) Romantika...) Kaimą, kol augau čiupinėjau kelis kartus tik, pas draugę Liną. Bet svajojau turėti visada, rasdavau sendaikčiuose kokį virdulį, vazą, pagalvės užvalkaliuką skudurynę tinkamą, ir temdavau namo. Paskui taip nutiko, kad atsirado galimybė nusipirkti sodybą. Prasidėjo paieškos. Važinėjom po aplinkinius rajonus ir akiplėšiškai lysdavome prie visų trobų užkaltas langais, klausinėjom kaimynų, palikinėjo raštelius, kad norime pirkti. Nereikėjo iš tiesų ieškoti, nes sodyba pati mus rado. Kartą sutikau brolio klasiokę buvusią, paplepėjom kaip ir kur gyvename, sako, pas mus kaimynystėje sodybą parduoda! Nulėkėm tuoj pat. Savininkas atėjo visas šiltutėlis iš po vakar. Priėję prie trobos pamatėme raštelį kuriame parašyta, kad pirktų šią sodybą (už trigubai didesnę kaina, nei savininkas prašė!) Uždengiau tą lapuką savo galingu stotu ir nuplėšus kišau į kišenę:) Aš iš karto pajutau-mano! Pajutau, taip stipriai, kad kai tas šiltutėlis diedulis pradėjo vemt prie rūsio (fui fui ir po šiai dienai fui) sukilo toks pyktis, kad jos jo neišvilkau už teritorijos ribų.
Po savaitės mes jau pas notarą pasirašėm visus dokumentus. Jausmas nerealus, tiek laukta, svajota, ieškota ir turi! Tiesa vaizdelis toks, ne visai prekinis sodybukės buvo, bet kas vakarą, kiekvieną savaitgalį važiavome ten ir dirbome. Niekada nepamiršiu, kai sugalvojus nuardyti trobos stogą lipau ant aukšto su nedideliu kibiriuku ir semtuvėliu aš, aš, spalius nukasiu:)))) Tuos spalius kasėm gal penkias dienas be sustojimo, jų ten iki kelių buvo, kastuvais, maišais nukelinėjom, pilnom burnom,pilnom ausim, pilnais apatiniais :DDD  Iš visų pašalių rankiojom šiukšles, lentgalius, padangas (toks vaizdas, kad kieme sprogo keli traktoriai ir padangos išsitaškė po visą teritoriją. Arba jie kažkokie padangų maniakai buvo?), rovėm erškėtynus, rausėm dirvą gėlynams. Bet koks malonumas tvarkyti SAVO...... Ir tie šabakštynai mieli buvo....

Viduje griovėm pečius. Vaiko mėgiamiausias užsiėmimas, tris kartus valio skudurynams, nes rūbų skalbti net nemėginau, beviltiška.


Kadangi buvo ankstyvas pavasaris, o Vaikas dar mažiukas tai popietukų jį migdydavome  daržinėj ant šieno ir kalno striukių-kaldrų-čiužinukų, o kai šviesdavo saule, lauke, po obelimi..





Valgyt virėm kareiviškai, kieme:)

O štai šį akmenį radau miške, fantastiškas ar ne?:) Jis gal buvo pirmas gražus dalykas sodybukėje, na neskaitant mūsų šešių, žinoma:)))

5 komentarai:

Aurelija rašė...

Ech... Kaip virpa dūšelė... Jaučiu lyg pati ten būčiau buvus...
Ech... atsiminiau ir mūsų pirmą pasimatymą... O foto gaila nėra...
Ech...
ech...
Kaip gera...
eee......

Ji tikrai Jūsų, o Jūs Jos....

Eglė rašė...

O taip!!! Jaučiu, kai ten būnu lyg stiklinį gaubtą ant visos teritorijos:) Labai faina prisiminti viską, kapstytis nuotraukose, prisiminimuose, jausmuose...

Rita rašė...

kai as augau turejau kaima,bet tada turbut buvau per daug ispindejus:) labai nemegau ten buti.jai tevai ir palikdavo pas senelius pavieset,tai jau trecioj dienoj atvaziuodavo paziuret ar as namo nepageidauju,o as ux jau kaip noredavau grizt i namus:)sededvau ant tvoros ir zliumbdavau tevu laukdama(juk tada mobiliaku nebuvo,o ir telefonas kaime retenybe,tai vat)o dabar kai pagalvoju,beje daznai pasapnuoju,kaip ten buvo grazu ir faina.seneliai gyveno vienkemyje,ant kalno,o pakalnej buvo du ezerai is abieju pusiu.vienas tinkamas maudynem,o kitas uzaugantis,kelmais samanotais,lelijom,dumblais apauges.ten as ateidavau sesdavau i sena medine valti ir rasydavau eilerascius.ir dabar mano svajone,tureti sodyba(kaima).kadangi zinau,kad svajones pildosi,tik reikia labai noret,galvot,vizualizuot,tai reiskai as ja turesiu.....geros visiems dienos:)

Eglė rašė...

Rita, būtinai išsipildys! O senelių sodyboje dabar kas-savi ar svetimi gyvena?

Rita rašė...

seneliu sodyba senu seniausiai parduota:(