Pirmasis pasimatymas

Augau neturėdama kaimo:( Seneliai  miesčionis, abiejų namai šalia  stovėjo (tėveliai mano be fantazijos, tam pačiam kieme žaidė, tam pačiam ir susiženijo:) Romantika...) Kaimą, kol augau čiupinėjau kelis kartus tik, pas draugę Liną. Bet svajojau turėti visada, rasdavau sendaikčiuose kokį virdulį, vazą, pagalvės užvalkaliuką skudurynę tinkamą, ir temdavau namo. Paskui taip nutiko, kad atsirado galimybė nusipirkti sodybą. Prasidėjo paieškos. Važinėjom po aplinkinius rajonus ir akiplėšiškai lysdavome prie visų trobų užkaltas langais, klausinėjom kaimynų, palikinėjo raštelius, kad norime pirkti. Nereikėjo iš tiesų ieškoti, nes sodyba pati mus rado. Kartą sutikau brolio klasiokę buvusią, paplepėjom kaip ir kur gyvename, sako, pas mus kaimynystėje sodybą parduoda! Nulėkėm tuoj pat. Savininkas atėjo visas šiltutėlis iš po vakar. Priėję prie trobos pamatėme raštelį kuriame parašyta, kad pirktų šią sodybą (už trigubai didesnę kaina, nei savininkas prašė!) Uždengiau tą lapuką savo galingu stotu ir nuplėšus kišau į kišenę:) Aš iš karto pajutau-mano! Pajutau, taip stipriai, kad kai tas šiltutėlis diedulis pradėjo vemt prie rūsio (fui fui ir po šiai dienai fui) sukilo toks pyktis, kad jos jo neišvilkau už teritorijos ribų.
Po savaitės mes jau pas notarą pasirašėm visus dokumentus. Jausmas nerealus, tiek laukta, svajota, ieškota ir turi! Tiesa vaizdelis toks, ne visai prekinis sodybukės buvo, bet kas vakarą, kiekvieną savaitgalį važiavome ten ir dirbome. Niekada nepamiršiu, kai sugalvojus nuardyti trobos stogą lipau ant aukšto su nedideliu kibiriuku ir semtuvėliu aš, aš, spalius nukasiu:)))) Tuos spalius kasėm gal penkias dienas be sustojimo, jų ten iki kelių buvo, kastuvais, maišais nukelinėjom, pilnom burnom,pilnom ausim, pilnais apatiniais :DDD  Iš visų pašalių rankiojom šiukšles, lentgalius, padangas (toks vaizdas, kad kieme sprogo keli traktoriai ir padangos išsitaškė po visą teritoriją. Arba jie kažkokie padangų maniakai buvo?), rovėm erškėtynus, rausėm dirvą gėlynams. Bet koks malonumas tvarkyti SAVO...... Ir tie šabakštynai mieli buvo....

Viduje griovėm pečius. Vaiko mėgiamiausias užsiėmimas, tris kartus valio skudurynams, nes rūbų skalbti net nemėginau, beviltiška.

Kadangi buvo ankstyvas pavasaris, o Vaikas dar mažiukas tai popietukų jį migdydavome  daržinėj ant šieno ir kalno striukių-kaldrų-čiužinukų, o kai šviesdavo saule, lauke, po obelimi..

Valgyt virėm kareiviškai, kieme:)

O štai šį akmenį radau miške, fantastiškas ar ne?:) Jis gal buvo pirmas gražus dalykas sodybukėje, na neskaitant mūsų šešių, žinoma:)))