2012 m. balandžio 2 d., pirmadienis

Vaikai

Į mano pašto dėžutę, jau ne syki beldėsi laiškai su klausimu, kaip gi ten buvo su tais vaikučiais, kokia pradžia.....Besiruošdama tau, Ingut, papasakoti apie tai, pagalvojau, kodėl gi čia, apie tai neparašius, graži gi istorija:)
Laukiausi Martuko, liko mėnuo iki gimdymo ir gydytoja, mano spyriojimųsi nepaklausiusi, paguldė mus abi, su gripo palaužta Rimgaile (6 metų) , ligoninėn, nes namie niekaip nesugebėjome jos ligos nugalėti, temperatūros niekaip nenumušėme. Nebuvau, žinoma, labai tuo patenkinta, tuo metu ligoninė buvo sausakimša sergančiais vaikučiais, o aš labai pergyvenau, dėl pilvelio, neduok Die, prie manęs kokia bacila prikibs. Likimas, ne kitaip, kad dalinomės palata su vaikais iš vaikų namų, tarp jų, su bronchitu, Klaidas kovojo (8 m. jam tebuvo) ir Einoras (mazgis, vos dviejų metukų su uodegyte) su stipriu peršalimu. Ligas visi išsigydėme, bet širdeles susižeidėm, aš visa nuo hormonų pakvaišusi, nenustojau ašaroti, kad niekas tų vaikučių prieš miegą nepabučiuoja, niekas neapkabina ir sūneliais nevadina, o Klaidas iš ilgesio šeimos ir namų..... Apie Einorą, kruopą, nepasakosiu, nes tiesiog ir protas ir širdis liepė vyresnėlį iš Ten vaduoti, todėl gavę leidimą lankyti ir į svečius kviestis, nedelsdami, taip ir padarėm. Šiandien galvoju, kad Rimvydui, tai geras šaltas dušas turėjo būti, laukėmės trečio, ir tuo metu  trys atrodė baisiai DAUG vaikų (ir sugalvok tu man tokią nesąmonę:D), o čia pilvota, ašarota žmona užsispyrė, kaip ožka, kad jei jau galim (juk galim!) tris užauginti, tai ketvirtas net nesiskaito, net nepajausim:) O pajutom labai:))) Nesvarbu, kad teko keisti mašiną į didesnę (paskui jau, kai rinkomės, tarp šešiavietės ir devynvietės, protingas Rimvydas, dėl visą ko, už talpesnę nubalsavo:))) ), kad susispaudėm dar labiau mažuose namuose (6-iese dalinomės 50 kvadratų), kad atlaikiau panikos priepuolį "ką aš padariau" per pirmas jo atostogas pas mus- grįžau su Martynu iš gimdymo namų, o po valandikės Rimvydas iš vaikų namų, svečią atsivežė, kuris niekaip su naujagimiu dėmesiu dalintis nenorėjo ir jam reikėjo manęs visos, kad ir kokia nudususi, pervargusi ir silpna atrodžiau:))) Tiesiog gerus du metus mums teko šlifuotis, visi kiti gražiai draugavo- vaikai, juk vienmečiai, greitai tapo šaunia komanda, Rimvydas, tėtis, su kuriuo nepasiginčysi, o aš jo konkurentė ir atpirkimo ožys visais gyvenimo klausimais- kodėl turiu tavęs klausyti, kas tas durnas namų taisykles sugalvojo, ką noriu tą darau:))) Dabar abu juokiamės, prisiminę tas mažas pasaulines tragedijas, o tuo metu linksma nebuvo, nejaučiau, kad auklėju vaiką, labiau kovojau su stipriu ir užsispyrusiu suaugusiu, o jis labai meistriškai mokėjo laviruoti mano nuotaikomis, lyg molį mane minkė:))) Viskas stojo į savo vėžes, kai supratau, kad ne jį reikia keisti, kad aš turiu tapti kitokia, supratingesnė, kantresnė ir daug atlaidesnė nei buvau iki tolei. Sugraužiau kone visas mano akiratyje pasitaikiusias knygas apie vaikų auklėjimą ir psichologija, kapsčiausi forumuose, internete, ieškodama atsakymų į klausimus, elgiausi taip ir anaip, kol radome abu būdą, kaip besąlygiškai draugauti:) Šiandien galiu atsakingai pareikšti, kad tokia, kokia esu mane užaugino Klaidas, kad ir kaip skaudėjo kaulus augant:))) O jis, neperseniausiai, stebėdamas Einoro sceną "neaiškink, kaip man gyventi ir tau nieko nebus", pasakė gražiausią mano gyvenime komplimentą- siaubas, juk ir aš toks buvau... Kaip gerai, kad jūs mane perauklėjote!
Einoras su Deimante buvo atostoginiai, šventiniai ir dažnai savaitgaliniai svečiai. Norėjau, kad vaikai ir toliau bendrautu (tarp Klaido ir Deimantės nuostabiai artimas ryšis, juk visus gyvenimo smūgius jiems teko kartu atremti, Einoriukui tebuvo metai, kai jie pateko į vaikų namus), todėl įkalbėjau savo mamytę, kad vaikai pas ją svečiuotųsi (vietos dar dviems lovoms pas mus niekaip nebuvo) Betgi, kiek galima, 5 metus jie kybojo, tarp žemės ir dangaus, kol besibaigiant šiai vasarai Deimantė pareiškė, kad nebegrįš Antazavėn, kad nereikia jai jokių kambarių, miegos su Rimgaile vienoje lovoje, šimtai vaikų taip auga ir užauga, nieko tokio....
Toliau viską jau žinote, pasijutome su Rimvydu įspiesti į kampą (gerąją prasme), padejavome, vaje vaje, kaip čia dabar bus (ne dėl vaikų, dėl paskolos, kurią teko imti, norint padidinti gyvenamą plotą, kad visi tilptumėm ir kiekvienas turėtu savo erdvę) ir turime ką turime:) Didžiulį malonumą, kai susėdam visa šeima prie stalo (įsivaizduojate, kokio dydžio mūsų stalas!), malonumą matyti, kai visi vaikai sugriuvę žiūri filmą, aplinkinių nuostabą, kai kur nuvažiavus lipam iš mašinos ir niekaip nesibaigiam, jauduliuką, kai grįžus namo girdi labas mamyte ir iš visų pašalių atbėga šypsenos ir bučinukai...... Dabar žinau, kad taip ir turėjo būti, kad mes su Rimvydu tiesiog nusipelnėme tokios dovanos, nes mes jos norėjome ir pasiėmėme:))) Ir tas gyvenimas, kurį gyvename yra beprotiškai fantastiškas!!! Galite, juk tokį, gyventi ir jūs:)

10 komentarų:

voolyvooly rašė...

labai graži istorija. džiaugiuosi, kad yra tokių žmonių, kaip Jūs ir kad nepabūgot sunkumų... aš ir svajoju įsivaikint, bet gal tik kai savo namus turėsiu.

Eglė rašė...

voolyvooly, linkiu, kad tavo svajonė išsipildytu:) Nes, kad ir kokis sunkus ir bauginantis kelias veda į ją, rezultatas visada saldus ir tikras:) Ir kuo daugiau žmonių tai patirs, tuo gražesni mes visi būsim:)

voolyvooly rašė...

aš ir linkiu sau, kad išsipildytų. nors man nelabai baisu, tik neturiu kolkas sąlygų nieko priimt pas save, bet manau, kad kažkada turėsiu :)
šiaip labai gražu didelės šeimos, ir tas didelis stalas virtuvėj su klegančiu būriu yra mano svajonė :)

Egle rašė...

Ačiū, Eglute, už pasidalijimą. Visad buvo smalsu, kokia ta jūsų istorija :)
Man žinoma būtų dar labai labai smalsu sužinoti, kokias procedūras turėjote praeiti su įsivaikinimu? Nes kaip suprantu - visa tai įvyko pakankamai greitai?

Eglė rašė...

Pas mus globa, įvaikinimo (dėl pinigėlių) negalime sau leisti:)
Bet iš esmės, abiem atvejais procedūra paprasta, pareiški norą ir vaikų teisių apsaugos tarnyboje parašai prašymą. Baigi globėjų mokymus- superinis dalykas, gaila juos išklausėme tada, kai Klaidas pas mus gyveno jau, berods, trys metus (tik tuo metu jie atsirado).Ir lauki kol pasiūlys vaiką (mums tiesog pasisekė, kad mūsų vaikų dokumentai buvo tvarkoje, nes tik tokius vaikučius gali pasiimti į šeimą)
Pas mus viskas tikrai greitai susisuko- Klaidui per gerą pusmetį, laukėm, kol baigs mokslus, Deimantė suvis gyveno nuo rugsėjo iki sausio galo, kol sukako aštuoniolika, svečio teisėmis, priklausė vaikų namams, o gyveno namie, o Einoro reikalai pajudėjo kai kambarį jam įrengėm- iki tol per mažai ploto namuose buvo:)

kitokia Aurelija rašė...

Egle, man regis jau ne sykį rašiau savo mintis apie tai ką galvoju apie Jus ir Jūsų šį "didelės šeimos darbą". Tad nesikartosiu, tiesiog noriu padėkoti už pasidalinimą.

Visgi, kiekvienas turim eit savu keliu. Sulaukti savo eilės prie "tai kas skirta"... Nėra taip paprasta nuspręsti, nueiti ir išsirinkti...
Noriu paklausti. Juk turi patirties, manau, nemažai ir su įvairiais įtėviais esi bendravusi. Kaip vertinami įtėviai, kurie dar neturi vaikų? Ir ar šeima, dar neturinti vaikų, gali būti gerais įtėviais? Svarstau: ar užtenka tų kursų, kuriuos, kaip rašei, kad reikia ir yra galimybė lankyti, tam, kad suvoktum ką reiškią auginti vaiką/žmogų? Ar visgi neturint patirties "nežaisti" žmogaus likimu, kuris ir taip dažniausiai nebūna lengvas...?

Atsakydama nesiremk savo patirtimi - tu esi per daug išskirtinė. Man įdomi tavo nuomonė, kurią galbūt susirinkai per ilgą laiką apskritai :)
Aiškiai aš čia? :D

Eglė rašė...

Kiekviena šeima gali būti gerai tėvais/įtėviais/globėjais (nematau ir tikiuosi, kiti nemato, skirtumo tarp jų)Bet kursų, žinoma mažai, reikia noro, didelio noro ir meilės:) Ir, manau svarbiausia, nesusidaryti nepajudinamos nuomonės, koks turi būti vaikas (nes jis niekada nebus toks kokio nori, jis bus tiesiog savimi). O žaidimas likimu tai toks slidus dalykas, manau priklauso labiau nuo žmogaus atsakomybės, nuo to, kaip jis suvokia, kaip įtakos vaiką ir jo gyvenimą, suaugusio sprendimai. Manau svarbu būti lanksčiam, žinoti, kad reiks mokytis, keistis (sunku, bet kokia palaima apima po to- save nugalėti didžiausias iššūkis ir malonumas)
Tie vaikai, nėra svajonių vaikai iš gražių reklamų, jie nešasi didelį gyvenimo bagažą, kuris ir dažnam iš mūsų gali pasirodyti per sunkus, bet viską nugali meilė ir tikėjimas, kad ryt, bus šiek tiek lengviau nei šiandien ir taip diena po dienos tu padėsi užaugti ŽMOGUI:) Jūs, būsite, labai labai geri tėvai, tavo išmintis ir nuoseklumas, jo ramybė ir kruopštumas (tik neskaityk, tarp eilučių, kad nesi kruopšti:D) yra tai, ko nusipelnė bent vienas vaikutis laukiantis savo namų:)

Rasa rašė...

Skaičiau ir didžiavausi, kad su Tavim vienoje šalyje gyvenu :) Kiek meilės ir drąsos telpa širdyje! Žaviuosi be galo be krašto:)

Giedraitė rašė...

labai g

Lavrynka rašė...

Jūs esat beprotiškai fantastiški