Vaikai

Į mano pašto dėžutę, jau ne syki beldėsi laiškai su klausimu, kaip gi ten buvo su tais vaikučiais, kokia pradžia.....Besiruošdama tau, Ingut, papasakoti apie tai, pagalvojau, kodėl gi čia, apie tai neparašius, graži gi istorija:)
Laukiausi Martuko, liko mėnuo iki gimdymo ir gydytoja, mano spyriojimųsi nepaklausiusi, paguldė mus abi, su gripo palaužta Rimgaile (6 metų) , ligoninėn, nes namie niekaip nesugebėjome jos ligos nugalėti, temperatūros niekaip nenumušėme. Nebuvau, žinoma, labai tuo patenkinta, tuo metu ligoninė buvo sausakimša sergančiais vaikučiais, o aš labai pergyvenau, dėl pilvelio, neduok Die, prie manęs kokia bacila prikibs. Likimas, ne kitaip, kad dalinomės palata su vaikais iš vaikų namų, tarp jų, su bronchitu, Klaidas kovojo (8 m. jam tebuvo) ir Einoras (mazgis, vos dviejų metukų su uodegyte) su stipriu peršalimu. Ligas visi išsigydėme, bet širdeles susižeidėm, aš visa nuo hormonų pakvaišusi, nenustojau ašaroti, kad niekas tų vaikučių prieš miegą nepabučiuoja, niekas neapkabina ir sūneliais nevadina, o Klaidas iš ilgesio šeimos ir namų..... Apie Einorą, kruopą, nepasakosiu, nes tiesiog ir protas ir širdis liepė vyresnėlį iš Ten vaduoti, todėl gavę leidimą lankyti ir į svečius kviestis, nedelsdami, taip ir padarėm. Šiandien galvoju, kad Rimvydui, tai geras šaltas dušas turėjo būti, laukėmės trečio, ir tuo metu  trys atrodė baisiai DAUG vaikų (ir sugalvok tu man tokią nesąmonę:D), o čia pilvota, ašarota žmona užsispyrė, kaip ožka, kad jei jau galim (juk galim!) tris užauginti, tai ketvirtas net nesiskaito, net nepajausim:) O pajutom labai:))) Nesvarbu, kad teko keisti mašiną į didesnę (paskui jau, kai rinkomės, tarp šešiavietės ir devynvietės, protingas Rimvydas, dėl visą ko, už talpesnę nubalsavo:))) ), kad susispaudėm dar labiau mažuose namuose (6-iese dalinomės 50 kvadratų), kad atlaikiau panikos priepuolį "ką aš padariau" per pirmas jo atostogas pas mus- grįžau su Martynu iš gimdymo namų, o po valandikės Rimvydas iš vaikų namų, svečią atsivežė, kuris niekaip su naujagimiu dėmesiu dalintis nenorėjo ir jam reikėjo manęs visos, kad ir kokia nudususi, pervargusi ir silpna atrodžiau:))) Tiesiog gerus du metus mums teko šlifuotis, visi kiti gražiai draugavo- vaikai, juk vienmečiai, greitai tapo šaunia komanda, Rimvydas, tėtis, su kuriuo nepasiginčysi, o aš jo konkurentė ir atpirkimo ožys visais gyvenimo klausimais- kodėl turiu tavęs klausyti, kas tas durnas namų taisykles sugalvojo, ką noriu tą darau:))) Dabar abu juokiamės, prisiminę tas mažas pasaulines tragedijas, o tuo metu linksma nebuvo, nejaučiau, kad auklėju vaiką, labiau kovojau su stipriu ir užsispyrusiu suaugusiu, o jis labai meistriškai mokėjo laviruoti mano nuotaikomis, lyg molį mane minkė:))) Viskas stojo į savo vėžes, kai supratau, kad ne jį reikia keisti, kad aš turiu tapti kitokia, supratingesnė, kantresnė ir daug atlaidesnė nei buvau iki tolei. Sugraužiau kone visas mano akiratyje pasitaikiusias knygas apie vaikų auklėjimą ir psichologija, kapsčiausi forumuose, internete, ieškodama atsakymų į klausimus, elgiausi taip ir anaip, kol radome abu būdą, kaip besąlygiškai draugauti:) Šiandien galiu atsakingai pareikšti, kad tokia, kokia esu mane užaugino Klaidas, kad ir kaip skaudėjo kaulus augant:))) O jis, neperseniausiai, stebėdamas Einoro sceną "neaiškink, kaip man gyventi ir tau nieko nebus", pasakė gražiausią mano gyvenime komplimentą- siaubas, juk ir aš toks buvau... Kaip gerai, kad jūs mane perauklėjote!
Einoras su Deimante buvo atostoginiai, šventiniai ir dažnai savaitgaliniai svečiai. Norėjau, kad vaikai ir toliau bendrautu (tarp Klaido ir Deimantės nuostabiai artimas ryšis, juk visus gyvenimo smūgius jiems teko kartu atremti, Einoriukui tebuvo metai, kai jie pateko į vaikų namus), todėl įkalbėjau savo mamytę, kad vaikai pas ją svečiuotųsi (vietos dar dviems lovoms pas mus niekaip nebuvo) Betgi, kiek galima, 5 metus jie kybojo, tarp žemės ir dangaus, kol besibaigiant šiai vasarai Deimantė pareiškė, kad nebegrįš Antazavėn, kad nereikia jai jokių kambarių, miegos su Rimgaile vienoje lovoje, šimtai vaikų taip auga ir užauga, nieko tokio....
Toliau viską jau žinote, pasijutome su Rimvydu įspiesti į kampą (gerąją prasme), padejavome, vaje vaje, kaip čia dabar bus (ne dėl vaikų, dėl paskolos, kurią teko imti, norint padidinti gyvenamą plotą, kad visi tilptumėm ir kiekvienas turėtu savo erdvę) ir turime ką turime:) Didžiulį malonumą, kai susėdam visa šeima prie stalo (įsivaizduojate, kokio dydžio mūsų stalas!), malonumą matyti, kai visi vaikai sugriuvę žiūri filmą, aplinkinių nuostabą, kai kur nuvažiavus lipam iš mašinos ir niekaip nesibaigiam, jauduliuką, kai grįžus namo girdi labas mamyte ir iš visų pašalių atbėga šypsenos ir bučinukai...... Dabar žinau, kad taip ir turėjo būti, kad mes su Rimvydu tiesiog nusipelnėme tokios dovanos, nes mes jos norėjome ir pasiėmėme:))) Ir tas gyvenimas, kurį gyvename yra beprotiškai fantastiškas!!! Galite, juk tokį, gyventi ir jūs:)