Kartais spalvų nelieka. Ir nei liūdna dėl to, nei ilgu. Tiesiog, toks ramybės metas, kai nori pabūti tyliai su savimi, savo mintimis. Pasvajoti, prisiminti, pavartyti senus nuotraukų albumus, užversti paskutinius skaitomos knygos puslapius, vakare, užgesinus šviesas stabtelti prie lango ir tamsoje šypsotis. Gal, tiesiog pailsėti:)
2 komentarai:
Ačiū, Eglute. Super. Norėtųsi, kad spalvos liktų mintyse, prisiminimuose, širdyje...
Jos, Vaiva, visada lieka:) Kad ir kaip viskas nespalvotai atrodo šiandien.....
Rašyti komentarą