Latgalija

Labas braliukai ir systros :)))) Šitaip su mumis vieną šaunų vakarą pasisveikino muzikantai, kelionės po Latviją metu. 5 nuostabios dienos Latgalijoje, su nerealia kompanija, labai turininga programa, kupina pažinimo, pažinčių, juoko, daug (laaabai daug) skanaus kulinarinio paveldo, pilių, bažnyčių, sodybų ir  muziejų. Man eilinį kartą nerealiai pasisekė ir kažkaip (net nesupratau kaip) prisijungiau prie Trakų, Zarasų ir Latgalijos bendro projekto, teminių informacinių susitikimų:) Išmaišėme Kraslava, Dagda, Agluona, Preilį ir Daugpilio apskritį, Susipažinome su jų vietos istorija, išgirdom daug legendų, matėme, klausėmės, ragavome, lietėme..Per tas dienas pailsėjau tūkstantį kartų labiau, nei per tris savaites atostogų kurios praėjo kapstantis namie:)
Kokia ta Latvija mano akimis? Kadangi sukiojomės rajone, aplenkdami didelius miestus, tai pirmas įspūdis- niūru. Labai mažai išpuoselėtų, sutvarkytų sodybų, daug namų vaiduoklių (ypač kraupiai atrodo daugiabučiai be langų, mūsuose tokių lyg ir nebelikę), prasti keliai (gal, kaip Kauno:D), bet labai nuoširdūs žmonės, labai jaučiasi rūpestis kultūros objektams, už Europos sąjungos lėšas antram gyvenimui prikeliami dvarai ir pilys, juose ir mokyklos ir santuokų rūmai ir muziejai, aplink juos sukasi mažų bendruomenių gyvenimas. Vietiniai ūkiai, gaminantys be galo skanią produkcija, tikrai netviska išoriniu spindesiu- vyno ūkyje, gamybos cechas ir saugojimo patalpos įrengtos sename tvarte, kreivomis durimis, o kiemas pavasario buzoje klimpsta, bet jo skonis...mmmmmmm...... Aplamai, skonis, pats ryškiausias kelionės akcentas (tikriausiai 3 mėnesių dieta jį taip puikiai atskleidė:D), kadangi keliavome kulinarinio paveldo keliais, dar ir dabar burnoje jaučiu nuostabios duonos, sūrių, kliockų (kuriuos reikia valgyti pirštais ir garsiai čepsėti) skalsumą:)
Labai daug muziejų, labai. Ir viskas taip artima Lietuvai, tokie pat audinių raštai, lyg mano močiutės išsiuvinėtos staltiesės, tokia pat keramika, namų rakandai. Ir viskas surinkta, sudėta, neužmiršta, kiekvienas daiktas su istorija, ties kiekvienu stabtelėta. Muziejai viešbučiuose, mažuose miestukuose, bendruomenės namuose. Užsidegiau visą turtą kuris sodyboje visur, susisteminti, sudėti, pasikapstyti giliau kaip tie rakandai kadaise gyveno- kada nors pasikviesiu į savo nuosavą muziejų:) Dar, kalbant apie tai, didelį įspūdi padarė karo muziejus Agluonoje. Savininkas taip pasakojo apie visą to meto istorija (fone skambant graudžiom karo melodijom), apie kiekvieną sprogmenį, ginklą, apie laiškų kolekcija, kuriais žmona susirašinėjo su kariavusiu vyru (išliko kiekvienas, 5 metus rašytas laiškas), rūbus, amuniciją, kad pirmą mintį, jog mano bernams čia labai patiktų, pakeitė noras sugrįžti ir dar kartą pamatyti visa tai. Aplamai, visos kelionės metu persekiojo mintis, kad pats nuostabiausias verslo produktas yra žmogus, nes kas be gido, tie požemiai ir bokštai, kas be tų meilės, išdavysčių, pasiekimų ir nuopolių istorijų tie miesteliai...Džiaugiuosi turėjusi galimybė tai pajusti ir pamatyti:)

Lėlių muziejuje

Agluonos bazilika

Viešbutukas su muziejumi ir nerealus jo šeimininkas seniausiame Preili name

Stiklo fabrike

Červonkos rūmai

Nuostabūs laukiniai arkliai gamtos parke "Dvietės žemės"

Vasario 69

 Aloha, bunda meškos iš žiemos miego:) Sakiau pagarbiai pavasariui eilę užleisiu ir tada grįšiu į eterį, bet... pasiduodu, jis akivaizdžiai didesnis užsispyrėlis nei aš:))) Na, bet tikėkimės, ši fotosesija sniege paskutinė, iki metų galo:)

Be to,  kad, pasak internetinio folkloro (niekam jau nebejuokinga) išgyvename 69 vasario dieną, viskas vyksta pagal planą- visi trys naujametiniai pažadai sau (sportuoti, teisingai maitintis ir gerti daug vandens) įvykdyti (minus 13 kg), Einoras per Velyknakčio mišias pakrikštytas (labai jauki, tūkstančio žvakučių sušildyta, bet labai ilga šventė, ypač ramiai trys valandas nesugebančiam išbūti hipermartynui- po Velykų ėjom poliklinikon, pagalbos kovai su bronchitu, moteris, prie rentgeno kabineto ligoniuką pašnekino ir užjaučiamai sutiko, kad nieko nėra baisiau, nei laukti prie gydytojo kabineto, Martynas jai- tikrai yra baisiau, bažnyčioj, ten DAR ilgiau reikėjo laukti ( per tą laiką atsakiau į milijoną klausimų, o šalia sėdinti bobutė užmigo ir patyliukais užknarkė:))) ). Deimantė jau baisiam strese dėl artėjančių abitūros egzaminų, aš jau baiginėju pirmąsias 2013 metų atostogas (trys savaites kuopiau namus, ruošiau skaniai valgyti, vėliau, ilgai miegojau, truputi sportavau, daug skaičiau ir vaikams skyriau daugiau nei 7 minutės:) ), ūgtelėjęs jaunimas jau palaida bala moksluose- pavasaris širdyje:)
Pasistengsiu dažniai pasigaląsti plunksną ir papasakoti kuo gyvename, labai miela ir smagu sulaukti laiškų su raginimais nesislėpti:) Truputi norėjau pabūti viena ir viską kas brangu ir kas kandžiojasi pasilaikyti sau, bet, gal daugiau niekas nebekandžios ir išlysiu dažniau į viešumą. Pavasaris juk, reikia dažniai palikti langus atvirus, gal ko gero pripūs į namučius kasdien vis šiltėjantis vėjas:)

Saga

Neužilgo galutinai išsilaižysiu iš savęs žiemą ir grįšiu:)
 O, šiandien truputis Žalios, akys jos taip pasiilgo......

Gražios ir žaismingos meilės dienos! Myliu jus:)

....Štai kokia mano paslaptis. Ji labai paprasta: matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis.

-Žmonės pamiršo šitą tiesą,- tarė lapė. -Bet tu neturi jos pamiršti. Pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji...

Antuanas de Sent-Egziuperi  "Mažasis princas"

Šermukšniais nusėta

Kartais spalvų nelieka. Ir nei liūdna dėl to, nei ilgu. Tiesiog, toks ramybės metas, kai nori pabūti tyliai su savimi, savo mintimis. Pasvajoti, prisiminti, pavartyti senus nuotraukų albumus, užversti paskutinius skaitomos knygos puslapius, vakare, užgesinus šviesas stabtelti prie lango ir tamsoje šypsotis. Gal, tiesiog pailsėti:)

Sausai

Pats paprasčiausias būdas išgyventi asmeninę katastrofą- sulaukti dar didesnės:)))
Sugedo skalbimo mašina. Burzgė burzgė, čiaudėt pradėjo ir sustojo. Iškeliavo į skalbyklių rojų. Kai skalbimo TIEK, o atliekamo pinigo net taisymui, nekalbu jau apie naujos pirkimą, nėra, tai beliko griebtis už galvos ir už drėgno skudurėlio- džinsų, striukių kleckus, jam pasiduodančius, trinte tryniau, iš atrasolių vasarinius marškinėlius į spintas atkrausčiau, aš juk civilizacijos auka, net oda šiurpsta pagalvojus apie skalbimą rankomis aštuoniems žmonėms..... Tikra katastrofa, sutikite. Iki šio penktadienio, kai tiesiog ėmė ir dingo vanduo. Visiškai, bac ir nėra! Kiaulystės dėsnis, kad tas bac įvyko penktadienį, tai vandentiekio supermenai prakasė kieme skylę, pasikasė galvas ir kasydamiesi pilvus išsiskirstė namo savaitgalio švęst. Dabar jau pirmadienio pietūs, skambutis į vandentiekį nepaguodė (kada bus nežinom, rimtas gedimas), o vandens poreikis vis dar didelis didelis. Namai atrodo, kaip po karo- visi stalai nukrauti nešvariais indais (retsykiais su popieriniu rankšluosčiu prasieinu per juos medžiodama švaresnį puoduką, ar lėkštę, nuo kurios, per stebuklą, tereikia trupinius nubraukti), visos pakampės kibirais su sniegu nustatytos (ar žinojote, kad sniegas atneštas namo kibire, tai ne tas pats, kaip sniegas atneštas namo delne, jis viens-du nevirsta vandenėliu, kuriuo gali kada panorėjęs nupilti tualetą, jis virsta ledu ir tirpsta lėtai ir relaksuodama, lyg koks pavasarinis varveklis, kaip katinas saulės atokaitoje šonus besišildydamas) Vienintelė nauda iš šios, naujos katastrofos, tai labai aiški vaizdinė priemonė dar neišaugusiems iš sniego ragautojų gretų, kaip baltas pūrus debesėlis (kaip smagu, kad vakar šviežiai pasnigo!) transformuojasi į purviną, drumstą ir  suodiną vandenį.
Vakar, kai vaikai susirinko iš svečiavimosi maudynių (truputis mamai, truputis babai Rūtai, paskirsčius srautus, tas prašymas nusimaudyt ne taip baisiai  atrodo:) ) paskaičiavom, kad finansiškai gyvenimas be vandens visai apsimoka, dėl skalbyklės  galvos nebesuksim, prausimės svečiuose, jau už vandenį ir kanalizaciją nebereik mokėti- sutaupom gerus du šimtus per mėnesį:) O, jei dar elektrą atjungtu- valgytume sau svečiuose.....:D Mėnuo kitas ir sutaupytumėm kokiai smagiai šeimyninei kelionei kur nors toli:))))
Štai šitaip, sausai, ir gyvename:) Gripas mūsų šventovę  tfu tfu tfu, aplenkią (tik man nosis varva ir kalbu vilko balsu), pirmas pusmetis skandalo neiššaukė (galėtų, kaip visada, būt pažangesnis, bet......), niekas nesusimušė, neįsimylėjo, rankų- kojų nesusilaužė ir galvos niekur nepametė:)

Pasaulio užkariautojams

Kiekvieno vyro svajonė užkariauti pasaulį. Apvažiuoti visą žemės rutulį. Sukurti Tokį pasaulį kuriame jis, jo mylimoji ir jo vaikai būtų laimingi:) Tapukai tam, kuris šią gražią svajonę tvirtai laiko  kumštyje:) Ir jo mažyliui, kuris užaugs toks šaunus, kaip ir Tėtis:)